Pradžia Nuorodos Skambėki, žodi! Vaikams Jaunimui Mūsų Žingsnių vedamieji

Skambėki, žodi! - Apmąstymai iš Vilniaus
Tinklapis pradėtas 2009.12.23

Vedamasis iš Mūsų Žingsnių 2006 m. lapkričio 5 d. leidinio

 

Geros širdies džiaugsmai

Savo kelionėse nuolat sutinkame žmonių, kurie mums parodo gerą širdį. Jie pasirengę ištiesti kitiems pagalbos ranką. Jie atviri jų rūpesčiams. Mielai skuba padėti, kai to reikia. Su džiaugsmu dalinasi savo ištekliais, savo gabumais bei dovanomis. Visad suranda laiko ateiti talkon, kai reikia atsiliepti iššūkiams dėl visų bendro gerbuvio. Bei jų geraširdiškumas nesustoja tik prie jų – jis nubanguoja ir uždega kitus. Todėl tokio nusiteikimo žmones brangina kiekviena šeima, organizacija, parapija, mokykla... Kaip gera tokioj aplinkoj bręsti jaunam žmogui. Sakome, tokie žmonės turi auksinę širdį, jiems tiesiog įgimta skleisti gerumą bei juo dalintis.

"Pats rojus būtų blankus ir be džiaugsmo," sako Thomas Moore, "jei juo nebūtų dalinamasi." Šiandien yra mokyklų, kuriose dalinimosi klausimas gyvai pristatomas jaunimui. Jie tuos klausimus diskutuoja. Iš tiesų paties žmogaus pilnutiniam brendimui bei atsiskleidimui būtina dalintis tiek savo psichinėm tiek ir dvasinėm gėrybėm. Nepasidalintas gyvenimas nebeneša vaisių, dažnai veda mirtin. Pagalvokime apie asmenį, kuris atsisako dalintis savo širdimi. Ar gyvybę nešanti kūno dalis nepasidarys blanki, bedvasė, kai ji nebebus maitinama kito asmens gaivumu bei šviesa?

            Visi jaučiame, kaip šykštuolis pasidaro nemėgstamas ir paniekos vertas. Tiek jis pats, tiek ir jo pinigėliai mus atstumia. Kasdieniam savo šurmuly lengvai pamirštame didžias savo dovanas. Ir kas dar blogiau, nejaučiame nė dėkingumo už šias dovanas. Dėkingumas ir dalinimasis eina kartu, tik jų jungtis šias dvi mintis išlaiko tinkamoje aukštumoje. Kelionė, kurioje tik priimame, bet nesidaliname su kitais, yra uždara ir pražūtinga. O kai tik įsileidžiame savo širdin dalinimąsi šviesos, su ja ateina pripažinimas, džiaugsmas bei dėkingumas. Be dalinimosi nemokame įvertinti to, kas mums duota. Jei nesidaliname, tai tampame nesuvaldomais siurbliais, kurie nei vertina, nei džiaugiasi tuo, ką jiems duodama.

            Geros širdies džiaugsmų tikrąją versmę atrandame pačioj kūrinijoj. Kūrėjas, sutvėręs visatą, savo dalinimąsi bei dosnumą žmogui apvainikavo viską viršijančia dovana: Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. (Jn 3,16) Dangiškasis Tėvas, dalindamasis su mums didžiausia dovana - savo Sūnumi, tuo mus pakelia į naują egzistencijos plotmę: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai ir esame.“ (1 1n 3:1) Sekdami dangiškojo Tėvo pavyzdžiu ir dalindamiesi su kitais savo dovanomis, mes jas tuo pačiu tarsi apšviečiam ir joms suteikiame tikrąją vertę.

Gediminas Kijauskas, sj

Atgal

Mūsų Žingsniai, 2006 lapkričio 5 d. _____________________________________________________________________________

 

„Skambėki, žodi!“, "Sutelk mus, Viešpatie!" ir "Kristaus Žiburėliai" - Interneto religinės minties leidinėliai.
 Redaguoja: kun. Gediminas Kijauskas, S.J. – Vilnius, Lietuva  ir  Nijolė Kersnauskaitė, Cleveland, Ohio JAV.  Tinklapio administratorė: Amanda Muliolienė