Pradžia Nuorodos Skambėki, žodi! Vaikams Jaunimui Mūsų Žingsnių vedamieji

Skambėki, žodi! - Apmąstymai iš Vilniaus
Tinklapis pradėtas 2009.12.23
2009/4/26
Tylos valandėlei

                                                                                        Mintys po dienos darbų    

Tikroji ramybė
Frank G. Honeycutt
Bernardinai, 2009 balandžio 19

           Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“  ... Vieno iš dvylikos nebuvo su jais.  Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“  O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių žaizdų ir neįbesiu piršto į vinių žaizdą,...netikėsiu“.

            Man visuomet patiko šis pasakojimas apie skeptiškąjį mokinį, kuris iš pradžių nepatikėjo, kad Jėzus sugrįžo iš mirties.  Įtariu, kad dalelė Tomo glūdi kiekviename iš mūsų.

            Velykų vakaras, jau tamsu.  Susirinkę mokiniai tūno už užrakintų durų, nes bijo.  Mūsų namuose kiekvieną vakarą, kai sugrįžta visi šeimos nariai, aš patikrinu, ar durys gerai užrakintos.  Kai kuris vaikas sugrįžta vėliau ir pamiršta duris užrakinti, ryte jį išbaru.

            Tą vakarą, nepaisant užraktų, Jėzus pasirodo mokiniams.  Jis taria: „Ramybė jums!“.  O tada pasielgia labai keistai – vos tik palinkėjęs ramybės, „jis parodė jiems rankas ir šoną“.  Pažvelgę į šį pasakojimą įdėmiau, pamatysime, kad vos ištaręs paguodos žodžius Jėzus tuoj pat parodo savo randus – žaizdas...  Čia vyksta kažkas svarbaus, kas susieja Kristaus ramybę ir Kristaus žaizdas...

            Po savaitės mokiniai vėl susirenka kartu – tas pats namas, tos pačios užrakintos durys.  Manau, labai svarbu, kad, nepaisant jo abejonių, Tomui leista likti bendruomenėje.  Nesama nė užuominos apie pastangas Tomą atversti, ar kad jam būtų buvęs daromas spaudimas dėl to, kad atsisakė patikėti kitų jam papasakotu nutikimu. 

            Tačiau praėjo savaitė.  Ir vėl Jėzus taria tuos pačius žodžius: „Ramybė jums“.  Ir vėl parodo jiems rankas, pakelia savo marškinius.  „Pirmyn, - taria jis. – Paliesk ir įsitikink“.

            Verčiau susilaikykime nuo tokių krikščioniškų deklaracijų: „Broliai ir seserys, galbūt gyvenimas ir liūdnas, tačiau išauš geresni laikai!  Pakentėkim, vieną dieną Jėzus viską sutvarkys!“  Iš tiesų tikiu šiais pažadais, tačiau joks pamokslas neturėtų šalintis žaizdų, kurios verčia mus pasijusti baugščiai ir nejaukiai.

            Tomas įtikėjo, nes toje pirmųjų tikinčiųjų bendruomenėje buvo matomos žaizdos.  Mūsų žaizdos yra dalis to, kas mes esame.

            1958 metais Lili Jakob laimėjo televizijos konkursą „Dienos karalienė“.  Naujausiame „The New Yorker“ numeryje rašytojas Alec Wilkinson pasakoja: jog paklaustos, kokios dovanos norėtų, jei būtų išrinktos karalienėmis, daugelis dalyvaujančiųjų konkurse troško „skalbiamosios mašinos ir džiovyklės... arba kelionės“.

            Bet ne Lili Jacob.  „Ji norėjo penkių šimtų dolerių plastinei operacijai, kad juo nuo jos rankos būtų pašalintas numeris A-10862.  Šis numeris jai buvo ištatuiruotas Auschwitze“.  Tą dieną konkursą laimėjo ji.

            Bet netgi pašalinus jai ištatuiruotą numerį, Lili Jacob nepamiršo ir negalėjo pamiršti savo žaizdos.  Kartais netgi neblogai pažįstamų žmonių akivaizdoje apsimetame, kad viskas gerai.  Prisipažinti esant silpnam dažnai laikoma blogu tonu, tad paklausti, kaip sekasi, dažnai atsakome: „Puikiai, viskas puiku“.  Nors meluojame sukandę dantis.  Tačiau tą pirmą Velykų vakarą Jėzus neapsimetinėja.  Jis nevaidina, kad nieko nenutiko.

            Vien žodžiai Tomo neįtikina.  Įdomu, kad šioje pastraipoje Tomas pavadinamas „Dvyniu“.  Antrasis dvynys niekur neįvardijamas.  Galbūt tasai Tomo giminaitis glūdi kiekviename mūsų?  Ir mums reikia autentiško žvilgsnio į mūsų Viešpaties žaizdas.

            Tikra ramybė – ir tikras tikėjimas – įmanomas tik tada, kai į Kristaus kūno, Bažnyčios, žaizdas žvelgiame rimtai.  Kaip jums išeiti iš to užrakinto kambario, už kurio durų iš baimės esame taip sumaniai užsiglaudę?

            „Ramybė jums“, - tarė jis.  O tada parodė jiems savo rankas ir šoną.

►▼◄

   

Mūsų Žingsniai, 2009 balandžio 26______________________________________________________________________________

 

- © 2006
18022 Neff Rd. Cleveland, OH 44119    (216) 531-4263