Pradžia Nuorodos Skambėki, žodi! Vaikams Jaunimui

____________________________________    ___________________________________

Sutelk mus, Viešpatie!

Interneto religinis leidinėlis lietuvių jaunimui išeivijoje   – Nr. 15

Iškilieji karaliai
II

 Karalius Saliamonas

             Dovydui pasenus, Jungtinės karalystės karaliumi tapo jo sūnus Saliamonas.  Jis buvo jaunas ir meldė Dievą pagalbos.

             Gibeone Viešpats pasirodė Saliamonui naktį sapne.  „Prašyk, ko nori, kad tau duočiau,“ – tarė Viešpats.  Saliamonas atsakė: „Tu parodei didelį gailestingumą savo tarnui, mano tėvui Dovydui, nes jis tavo akivaizdoje buvo tau ištkimas, teisus ir doros širdies.  Tu irgi išlaikei jam šią didelę ištikimą meilę, duodamas jam sūnų sėdėti jo soste, kaip tai vyksta šiandien.  Taigi dabar, o Viešpatie, mano Dieve, tu padarei savo tarną karaliumi mano tėvo Dovydo vietoje, nors aš esu tik jaunas vaikinas.  Dar nežinau nei kaip išeiti, nei kaip pareiti.  O tavo tarnas yra tautoje, kurią tu išsirinkai, gausioje tautoje, kuri dėl gausybės negali būti nei apskaičiuota, nei suskaityta.  Todėl suteik savo tarnui imlią širdį, kad galėtų valdyti tavo tautą ir suprastų, kas gera ir kas pikta.  Juk kas kitaip gali valdyti šią tavo gausią tautą?“

             Saliamono prašymas rado malonę Viešpaties akyse.  Dievas jam tarė: „Kadangi tu to prašei, neprašei nei ilgo gyvenimo ir turtų sau, neprašai nei savo priešų gyvasties, bet prašei sau imlaus įžvalgumo, kad galėtumei žinoti, kas yra teisinga, - dabar aš tau įvykdau,  kaip prašei.  Iš tikrųjų suteikiu tau išmintingą ir įžvalgią širdį.  Tokio kaip tu nebuvo prieš tave ir toks kaip tu nekils po tavęs.  Suteiksiu tau taip pat ir ko neprašei – turtų ir garbės visam tavo gyvenimui.  Joks kitas karalius tau neprilygs.  Be to, jei eisi mano keliais, laikydamasis mano įstatų ir įsakymų, kaip tavo tėvas Dovydas kad ėjo, suteiksiu tau ilgą gyvenimą“.(1 Kar 3, 5-14)

             Dievas savo pažadą  įvykdė.  Saliamono išmintis amžiams tapo priežodžiu.  Jo turtai ir garbė garsėjo tautose.

             Saliamonas pastatydino Dievui Jeruzalėje puošnią didingą šventyklą, įrengė ją pagal Dievo norą.  Perkėlė į ją Sandoros Skrynią ir ta proga meldėsi už savo tautą.  Meldėsi net už svetimtaučius.  O Viešpats jam naktį apsireiškė ir įspėjo:

             O tu, jeigu taip elgsiesi mano akivaizdoje, kaip elgėsi tėvas Dovyas, ir, laikydamasis mano įstatų ir įsakų, darysi visa, ką esu tau įsakęs, aš padarysiu tavo karališką sostą tvirtą, kaip esu padaręs sandorą su tavo tėvu Dovydu, tardamas: „Nestigs tau niekad palikuonio, valdančio Izraelį“.

             Bet jeigu nusigręšite ir paliksite mano įstatus ir įsakymus, kuriuos jums daviau, eisite ir tarnausite kitiems dievams, garbinsite juos, tada išrausiu žmones iš krašto, kurį esu jiems davęs, ir šiuos Namus, kuriuos aš pašvenčiau savo vardui, išmesiu iš akių ir paversiu juos  pajuokos patarle ir priežodžiu visoms tautoms.  O prie šių Namų, kadaise taip didingų, kiekvienas praeivis baisėsis ir klaus: „Kodėl Viešpats taip pasielgė su šiuo kraštu ir šiais Namais?“  Bus atsakoma: „Kadangi jie paliko Viešpatį, savo protėvių Dievą, kuris išvedė juos iš Egipto, ir prisirišo prie kitų dievų, juos garbindami ir jiems tarnaudami, todėl jis atsiuntė jiems šias visas nelaimes“. (Kr 7, 17-22)

             Saliamonas valdė 40 metų.  Jo laikais vyravo taika ir teisybė.  Tačiau Saliamonas vedė daug žmonų.   Svetimtautės moterys senatvėje nukreipė jo širdį nuo tikrojo Dievo.  Jis statė joms stabus, paskui jau ir pats garbindavo juos.


Pranašai ir karaliai
Viena tauta – du karaliai

             Todėl Viešpats Saliamonui tarė: „Kadangi tu taip norėjai, nesilaikei mano sandoros ir įstatų, kuriuos tau daviau, aš tikrai atplėšiu nuo tavęs karalystę ir atiduosiu ją vienam iš tavo tarnų.  Bet tavo tėvo Dovydo dėlei to nedarysiu tavo dienomis.  Iš tavo sūnaus rankos ją atplėšiu.   Betgi visos karalystės neatplėšiu dėlei savo tarno Dovydo ir dėlei Jeruzalės, kurią išsirinkau.  Tavo sūnui duosiu vieną giminę“. (Kar 11, 11-13)

             Tai išsipildė tuoj po Saliamono mirties.  Jungtinė karalystė suskilo į dvi dalis: Šiaurinę karalystę – Izraelį ir Pietinę – Judą. 

Tik maža dalis liko Saliamono sūnui Rehabeamui.  Daugiau kaip 10 Izraelio giminių karaliumi išsirinko buvusį darbų prižiūrėtoją Jeroboamą.  Šis, norėdamas, kad jo piliečiai neitų melstis į šventovę Jeruzalėje, pastatė savo karalystėje net dvi šventoves: šiaurėje – Dane ir pietuose – Bet-Elyje.  Jose ant altorių užkėlė jaučių statulas, taip atitraukdamas žmones nuo Dievo ir patraukdamas prie stabmeldystės.  Už tai jis buvo pavadintas „Izraelio karaliumi niekšu“.

Ir kiti pirmieji Šiaurinės karalystės karaliai elgėsi panašiai.  Dievas tiesiogiai ir nebekalbėdavo jiems, o  įspėdavo, perduodavo savo valią per pranašus.

Pranašai – specialiai Dievo parinkti žmonės, kad perduotų Dievo žodžius tautai ir karaliams.  Jie buvo Izraelio tautos dvasiniai vadovai ir mokytojai.

Jau I Karalių knygoje daug pasakojama apie uolų pranašą Eliją.  Jis karštai kovojo prieš stabų garbinimą Šiaurinėje karalystėje, prieš netikrus pranašus.  Nes atsirado ir tokių, apie kuriuos Dievas sakė: „Šitų pranašų aš nesiunčiau, tačiau jie atskubėjo!  Aš jiems nieko nekalbėjau, tačiau jie pranašavo!“  (Jer 23, 21)

Netikrieji pataikaudavo karaliui, gyvendavo jo išlaikomi ir „pranašaudavo“ tai, kas jų valdovui malonu.

Garsusis pranašas Elijas, Dievui liepus, pranašu patepė Elišą (Eliziejų).  Elijas norėjo iškeliauti vienas, bet Eliša ėjo su juo, kol Elijų apsiautė ir nunešė tarsi ugnies viesulas.  Eliša gavo dar daugiau pranašo galių negu Elijas.  Jis darė nuostabius darbus.  Dievo valia vargšei našlei padaugino aliejų, kad ši galėtų apmokėti skolas ir jos sūnūs nebūtų parduoti į vergiją; prikėlė mirusį kitos moters sūnelį; nuo raupsų išgydė sirų karo vadą Naamaną; išpranašavo pergales prieš aramėjus ir moabitus.  Nors ir pats verkdamas, Eliša pranašavo ir tai, jog Damasko karaliumi taps Hazaelis, kuris nugalės izraelitus būsimoje kovoje ir žiauriai naikins juos.

Pranašas negali atsisakyti pranašauti, nes Viešpats jį tam siunčia: „Viešpaties žodis (...) yra kaip ugnis, įsiliepnojusi mano širdyje, užsklęsta mano kūne.  Visomis jėgomis stengiuos jį nuslopinti, bet nepajėgiu“. (plg. Jer 20, 8, 9).

►▼◄

Panaudota literatūra:
„Raktas į Šventąjį Raštą“ – Katalikų tikybos vadovėlis V klasei
Zita Petraitytė – Katalikų Pasaulio leidinys, 2004

♦♦♦

Sutelk mus, Viešpatie – 2010 lapkričio 21 d.______

„Skambėki, žodi!“, "Sutelk mus, Viešpatie!" ir "Kristaus Žiburėliai" - Interneto religinės minties leidinėliai.
 Redaguoja: kun. Gediminas Kijauskas, S.J. – Vilnius, Lietuva  ir  Nijolė Kersnauskaitė, Cleveland, Ohio JAV.  Tinklapio administratorė: Amanda Muliolienė