Pradžia Nuorodos Skambėki, žodi! Vaikams Jaunimui

____________________________________    ___________________________________

Sutelk mus, Viešpatie!

Interneto religinis leidinėlis lietuvių jaunimui išeivijoje   – Nr. 16

Pranašai Judėjoje

             Per savo pranašus Izraelis galėjo sužinoti, jog iš meilės Dievas jį nuolat gelbsti, įspėja.  Tačiau Judėja nepasimokė iš Izraelio klaidų.  Todėl pranašai Amosas, Izaijas, Michėjas, žlugus Šiaurinei karalystei, ima šaukti apie Judėjai gresiančią bausmę.(KBK)  „Pavarysiu ir Judą nuo savo veido, kaip pavariau Izraelį.  Atmesiu miestą – Jeruzalę, kurią išsirinkau, ir Namus, apie kuriuos sakiau: Ten gyvens mano vardas“. (2 Kar 23, 27b) 

             Ypač ryški asmenybė – pranašas Izaijas, ėmęs pranašauti karaliams Uzijo mirties metais, t.y. 742 m. pr. Kr.

Būti pranašu – pašaukimas

Izaijas pasakoja savo regėjimą – Karaliaus Uzijo mirties metais regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste, - Šventykla buvo kupina jo apdaro.  Aplinkui stovėjo jam tarnauti pasiruošę serafimai.  Kiekvienas turėjo šešis sparnus: dviem dengė savo veidus, dviem dengė kojas ir dviem plasnojo ore.  „Šventas, šventas, šventas yra Galybių Viešpats!  Visa žemė pilna jo šlovės!“ – šaukė jie nepaliaudamivienas kitam. (Iz 6, 1-4)

             Jaunas pranašas Michėjas skelbė tuo pat metu kaip ir Izaijas.  Dievo vardu jis smerkė vargšų išnaudotojus, nesąžiningus pirklius, paperkamus teisėjus, nepatikimus kunigus ir pranašus, ypač grasindamas Dievo vardu sostinėms – Samarijai ir Jeruzalei, kuriose buvo pilna nedorybių.  Tačiau ir šis Dievo pranašas nepalieka izraelitų neviltyje, o žada:

             Ateityje įvyks: Viešpaties Namų kalnas stovės tvirtai iškilęs virš kalvų  ir už kalnus bus aukštesnis.  Tautos plūs jo linkui, daug tautų ateis ir sakys: „Ateikite, kopkime į Viešpaties kalną, į Jokūbo Dievo namus, kad jis pamokytų savo kelių, kad mes eitume jo takais.  Nes iš Ziono ateis mokymas ir Viešpaties žodis iš Jeruzalės“.(Mch 2, 11)

             Tačiau žmonės nemėgsta rimtų dalykų ir pamokymų.  Pranašas Michėjus skundžiasi: „Jei kas nors vaikštinėtų, pūsdamas miglą į akis bei skelbdamas pranašystes, ir sakytų: Pranašausiu jums apie vyną ir svaigų gėrimą“, - tokiu pranašu džiaugtųsi ši tauta“.

             Karalius Hezekijas atnaujino Jeruzalės Šventyklą, vėl pašventino ją.  O stabmeldystę naikino.  Jis sulaukė Dievo pagalbos, kovodamas prieš Asirijos kariuomenę, kurios vadas tyčiojosi iš Izraelio Dievo.  Asirai staiga turėjo trauktis, nė nebandę pulti Jeruzalės.  Karaliui patarė Dievo siųstas pranašas Izaijas.  Tačiau Hezekijas neįvertino Viešpaties pagalbos ir netrukus išpuiko, sumanė pats aukoti Šventykloje.  Dievas jį nubaudė: karalius staiga apsipylė raupsais!

♦♦♦

Puikybė – tikri dvasiniai raupsai. 
Ji naikina ir iškreipia viską.

             Po Hezekijo valdęs jo sūnus Manasas pagarsėjo kaip „Judo karalius niekšas“: jis vėl statė stabus (net Šventykloje!), žudė pranašus ir kitus, jam nepritariančius (legendos mini, kad jis nukankino ir pranašą Izaiją).  Vėliau, patekęs į Asirijos nelaisvę, ėmė gailėtis dėl savo veiksmų, o išsilaisvinęs atgailavo ir taisė, ką dar galėjo atitaisyti

             Jo sūnus Amosas karaliavo tik dvejus metus.  Darė tas pačias piktybes kaip iš pradžių jo tėvas Manasas, bet neatgailavo kaip šis.

             Jošijas buvo pateptas karaliumi, turėdamas tik aštuonerius metus.  Įdomu, kad jo karaliavimas buvo išpranašautas.  Jaunasis karalius pasirūpino Šventyklos remontu.  Jo metu tarp senų daiktų buvo rasta Mozės mokymo knyga.  Kai ją perskaitė, Jošijas nusigando: jo tauta buvo taip nukrypusi nuo Sandoros mokymo, jog aiškiai nusipelnė bausmių, skelbiamų už Sandoros laužymą!  Todėl jis pasirūpino, kad Sandora būtų atnaujinta ir jos laikomasi.  Kol Jošijas gyveno, visa tai buvo vykdoma.oma.

             Jošijui mirus, visi po jo valdę Judo karaliai nesekė jo pavyzdžiu.  Tautai grąžinti į tikrą kelią Dievas siuntė naujus pranašus: Jeremiją, Sofoniją, Nahumą, Habakuką.  Iškiliausias yra pranašas Jeremijas, įdomus ne tik pašaukimu ar biografija, bet ir savo asmeniu.  Gimęs apie 646 m. pr. Kr. kunigų šeimoje Anatoto miestelyje netoli Jeruzalės, jau 626 m,. pr. Kr. Dievo pašaukiamas sunkiai pranašo tarnystei.  Mirė apie 580 m. pr. Kr.

             Jeremijas ne pats „griauna ir atstato“.  Jis tik įspėja tautas apie gresiantį sunaikinimą ir šaukia taisytis.  Pranašauja ir Judėjos, Jeruzalės, net Šventyklos sunaikinimą už izraelitų nuodėmes.  Jeremijas ėmė pranašauti 626 m. pr. Kr.  Jeruzalė buvo sunaikinta 586 m. pr. Kr.

             Jeremijas aiškina, kad Babilonija – Dievo pasirinkta rykštė Judui nubausti.  Ragina: „Tarnauk Babilonui arba žūk!“  (Jer 27)  Dėl to jis buvo ne kartą suimtas, norėta jį net nužudyti kaip Tėvynės išdaviką.  Nors ir kiti pranašai tuo metu skelbė šią bausmę tautai, bet ir karaliai, ir tauta žūtbūtinai priešinosi permainoms.  Dievas šį kartą negelbėjo, tad žuvo daug, daugelis buvo ištremti į Babiloniją, miestas sugriautas, Šventykla sunaikinta.  Tai įvyko 586 m. pr. Kr.  Tremtis tęsėsi iki 538 m. pr. Kr., kada persų karalius Kyras įveikė Babiloniją ir leido judėjams grįžti Tėvynėn, įsakęs atstatyti Šventyklą.  Jis grąžino Babilonijos pagrobtus judėjų šventuosius indus, skyrė lėšų Šventyklos atstatymui.

             Tremties metais pranašai Jeremijas ir Ezekielis drąsino tautą neprarasti vilties.  Kai kurie ir tremtyje nepamiršo tikrojo Dievo.  Juos, kaip brangų „likutį“, Dievas ir parvedė į Pažadėtąją žemę.  Ezekielis, kunigas, pats ištremtas į Babiloniją, Dievo vardu mokė, kad nereikia Dievo sutapatinti su Jo Šventykla.  Ezekielis, šaukiamas pranašauti, regėjo Dievą soste-vežime, kurį gabeno žmogaus išvaizdos būtybės, tačiau turinčios po 4 sparnus ir 4 veidus (žmogaus, liūto, jaučio ir aro).

             Kitame regėjime (Iz 10; 11) pranašas mato, kaip Dievo Šlovė su savo sostu palieka Jeruzalės Šventyklą.  Po to Jeruzalė sunaikinama.  Ezekielis pranašavo, kad Dievas izraelitų neužmiršo, Jis yra visur.  Jei žmonės grįš prie Dievo, jie taps Jo brangiuoju „likučiu“ ir bus laisvi.  Tačiau pranašas pabrėžė, kad kaltas dėl visko žmonių nuodėmingumas.  Kaip šviesa nepakenčia tamsos, taip ir Dievo malonė – nuodėmės!

             Ezekielis mokė garbinti visur esantį Dievą.

             Sugrįžus Tėvynėn ir atstatant Šventyklą, izraelitus drąsino nauji pranašai: Agėjas (Hagajus), perdavęs Dievo pažadą, jog šių Namų (t.y. Šventyklos) šlovė bus didesnė negu senosios, nes į ją įžengs Išganytojas.  Zacharijas, stiprinęs jų viltį nuostabia pranašyste: „Taigi klausykis, vyriausiasis kunige Jehošua!  Tu ir tavo bendrai, sėdintys priešais tave, esate būsimų dalykų ženklas.  Taip, aš atsiųsiu savo tarną Atžalą“.  (Zch 3, 8)

             Tuo metu šia „Dovydo Atžala“ buvo laikomas iš Dovydo giminės kilęs Zerubabelis, atstatinėjęs Šventyklą.  Tikroji Atžala – Mesijas Jėzus.  Kunigystės atkūrimas po tremties yra „būsimų dalykų“ – Mesijo amžiaus atėjimo – ženklas!  Įdomu, kad netgi tuometinio kunigo vardas hebrajiškai skamba taip pat kaip Jėzaus.     

►▼◄

Panaudota literatūra:
„Raktas į Šventąjį Raštą“ – Katalikų tikybos vadovėlis V klasei
Zita Petraitytė – Katalikų Pasaulio leidinys, 2004

 

Sutelk mus, Viešpatie – 2010 lapkričio 28 d.______

„Skambėki, žodi!“, "Sutelk mus, Viešpatie!" ir "Kristaus Žiburėliai" - Interneto religinės minties leidinėliai.
 Redaguoja: kun. Gediminas Kijauskas, S.J. – Vilnius, Lietuva  ir  Nijolė Kersnauskaitė, Cleveland, Ohio JAV.  Tinklapio administratorė: Amanda Muliolienė