Pradžia Nuorodos Skambėki, žodi! Vaikams Jaunimui

____________________________________    ___________________________________

Sutelk mus, Viešpatie!

Interneto religinis leidinėlis lietuvių jaunimui išeivijoje   – Nr. 18

„Ateikite, pagarbinsime“

  Ankstyvoji Bažnyčia šventė tik Viešpaties Velykų paslaptį.  Kristaus gimimo diena pirmą kartą paminėta IV a. Dionizo Filokalo rankraštyje.  Vatikano katakombose išlikusi III a. sukurta viena seniausių krikščioniškų mozaikų, vaizduojanti Kristų Saulės triumfo vežime.  Kristus joje pavaizduotas kaip Tiesos Saulė.

Aš – pasaulio šviesa.
Kas seka manimi,
nebevaikščios tamsybėse,
bet turės gyvenimo šviesą.

                                           (Jn 8, 12)

             Šie Šv. Rašto žodžiai paskatino žiemą švęstą Nenugalėtos Saulės šventę pakeisti Kristaus Gimimo švente.  Imperatorius Konstantinas 321 m. Saulės dieną paskelbė Viešpaties diena (sekmadieniu), o vėliau metinis Saulės kulto minėjimas tapo kasmetiniu Viešpaties gimimo minėjimu (gruodžio 25 d).

Adventas – Kalėdų ciklo pradžia

             Adventas prasideda ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas, o su juo prasideda ir nauji liturginiai metai.  Visais advento sekmadieniais Bažnyčia mums skelbia viltį ir paguodą Izaijo ir kitų pranašų žodžiais.  Juose be paliovos skamba Dievo pažadas atsiųsti žmonijai gelbėtoją – Mesiją, per kurį „visi žemės pakraščiai išvys mūsų Dievo išganymą“ (Iz 52, 10b).

                  Ankstyvais advento sekmadienio rytais aukojamos specialios šv. Mišios Marijos garbei – Rarotos.  Uždegama baltu kaspinu papuošta žvakė, simbolizuojanti Nekaltą Jėzaus Motiną Mariją – mūsų Išganymo Aušrą.

             Adventas savo rimtimi ir pasninku nėra toks griežtas kaip gavėnia.  Advento dvasia primena Mesijo laukimo džiaugsmą.  Visiems laikams tinka evangelistų kartojami pranašo Izaijo žodžiai: „Taisykite Viešpačiui kelią!“

             Kai kuriose šalyse iš eglišakių ar lauro lapų pinamas advento vainikas.  Jis kabinamas prie lubų arba dedamas ant stalo.  Vainiko viduje pritvirtinamos 4 žvakės, kurios turi savo vardus: pranašų, Betliejaus, piemenėlių, angelų.

             Kiekvieną Advento savaitę, šeimai susirinkus prie tokio vainiko, uždegama dar po vieną žvakę, meldžiamasi, skaitomas Šv. Raštas.

Prakartėlės istorija

             Šv. Pranciškus Asyžietis 1223 m. Grecio vietovėje įrengė pirmąjį „Betliejų“: su piemenėliais, jaučiu ir avimis, Marija ir Juozapu, ėdžiose gulinčiu Kūdikėliu Jėzumi.  Popiežiui leidus, šis „Betliejus“ buvo įruoštas ant altoriaus.  Kalėdų naktį kunigas pašventino prakartėlę ir aukojo šv. Mišias.  Šv. Pranciškus apeigas praturtino – giedojo Mišių Evangeliją ir pasakė pamokslą.  Nuo to laiko „Betliejaus“ rengimas bažnyčiose per Kalėdas labai išplito visame pasaulyje.

             Tačiau rūpintis tikrąja Jėzaus gimimo vieta pradėta žymiai anksčiau.  Jau 248 m. ankstyvųjų krikščionių teologas Origenas rašė: „Betliejuje jie parodė man kalno įdubimą, kuriame Jėzus gimė, ir ėdžias, į kurias jis buvo paguldytas“.

             Šv. Elena, imperatoriaus Konstantino Didžiojo motina, Kristaus gimimo vietoje pastatė baziliką.  VI a. pasidabruota prakartėlė buvo atvežta į Romą ir padėta naujai pastatytoje Didžiojoje Marijos bazilikoje.

             Advento laiptais leidžiamės vis giliau į rimtį, į darną, į susitaikymą su savimi, su kitais žmonėmis, su Dievo pasauliu ir su Dievu, atsiduriame ant paskutinio – Kūčių vakaro laiptelio.   Kalėdas pradedam švęsti iš vakaro šventa Kūčių vakariene.

Tradicinės Kūčios

             Pamažu artėja šventas vakaras.  Ruošiami valgiai Kalėdoms ir Kūčioms.  Svarbiausias valgis – kūčia.  Jį verda iš visokių grūdų: žirnių, miežių, rugių, kviečių, aguonų, ir pasaldina medumi.  Dar kepami kūčiukai, kurie valgomi su aguonų pienu ir spanguolių kisieliumi, ruošiami kiti pasninko valgiai.

             Pradžioje jų būdavo 9, o vėliau – 12.  Gal dėl to, kad metai turi 12 mėnesių, o gal, kad Jėzus pasirinko 12 apaštalų.  Seniau vyrai priskaldydavo malkų, atnešdavo žalią šaką (eglės, pušies ar kadugio), aprišdavo obelis ir vakarop kūrendavo pirtį.  Visi persirengdavo švariais šventiniais drobiniais drabužiais.  Taip sukuriama sakralinė aplinka, kad ne tik švariu kūnu, bet ir švaria sąžine pradėtume naują, skaistų gyvenimo etapą.

             Prieš dengiant Kūčių stalą, po balta staltiese paklojama šieno – paruošiama „kūtelė“ Viešpačiui.  Ant stalo padedama kryžius, žvakė, kalėdaičiai, parnešti iš bažnyčios, ir visi paruošti valgiai.  Visi nurimę laukia ženklo.  Ir jis pasirodo – užteka Vakarinė, Betliejaus žvaigždė.  „Aš pasaulio šviesa“ (Jn 8, 12a), - prabyla Jėzus.  Uždegama žvakė ir šeimos galva pradeda maldą.  Po to dalijamasi plotkele, pašventinta duona, linkima vieni kitiems laimės, džiaugsmo, sveikatos.

             Pavalgę Kūčių vakarienę, kaip darydavo ir dabar tebedaro, visi keliauja į bažnyčią, į Bernelių Mišias.  Dažnai lietuviškoms tradicijoms išlaikyti reikėjo nemažų pastangų.  Bet visada buvo žmonių, kurie suprato jų vertę.  Tradicijos buvo išlaikytos Lietuvos pavergimo metais, jos išliko gyvos Sibiro taigose ir plačiame laisvajame pasaulyje pasklidusioje išeivijoje.

Menu aš Kūčių vakarą Tėvynėj,
Kai lūžo lango rėmuose delčia –
Ir to paveikslo niekas neištrynė
Ir neištrins širdy nei laimė, nei kančia.

                                        (Eilės iš Sibiro tremties)

Panaudota literatūra:
„Gyvenimas ir šventė“ – Tikybos vadovėlis septintai klasei
Danutė Borutienė, Rasa Žemaitienė -  Lietuvos katechetikos centro leidinys, 1999

Sutelk mus, Viešpatie – 2010 gruodžio 19 d.______

„Skambėki, žodi!“, "Sutelk mus, Viešpatie!" ir "Kristaus Žiburėliai" - Interneto religinės minties leidinėliai.
 Redaguoja: kun. Gediminas Kijauskas, S.J. – Vilnius, Lietuva  ir  Nijolė Kersnauskaitė, Cleveland, Ohio JAV.  Tinklapio administratorė: Amanda Muliolienė