Pradžia Nuorodos Skambėki, žodi! Vaikams Jaunimui

____________________________________    ___________________________________

Sutelk mus, Viešpatie!

Interneto religinis leidinėlis lietuvių jaunimui išeivijoje   – Nr. 24

Jėzaus kančia, mirtis, prisikėlimas

             Šventoji Dvasia turi galią mus išteisinti, tai yra nuplauti mūsų nuodėmes.  Išteisinimą mums pelnė Kristaus kančia, mirtis ir Prisikėlimas.  Tai galėjo padaryti tik Dievas, nes vien žmogus per silpnas įveikti nuodėmes.  Kartu tai turėjo būti ir žmonijos atstovas – žmogus.  Jėzus – tikras Dievas ir tikras žmogus – atėjo savo klusnumu Tėvui ir pasiaukojimu žmonėms atpirkti nuodėmes.  Jo kančia yra begalinės vertės.

             Net ir mūsų kančia, jeigu kenčiame jungdami ją su Jėzaus, įgyja didžiulę vertę.  Sakoma: „Jei angelai ko nors žmogui pavydėtų, tai vienintelio dalyko – kad žmogui leista prasmingai kentėti“.(KBK)

             Žmogus baisisi skausmu.  Mes norėtume atsikratyti kančios.  Tačiau ir Jėzus paliko neatskleistą kančios paslaptį, bet ją priėmė ir pašventė pats kentėdamas.  Davė mums pavyzdį, jog kentėti reikia kantriai, pasiduodant Dievo valiai.  Tačiau, jei galime, teisėtai vengiame skausmų ir privalome juos lengvinti kitiems.

             Matant, kaip kenčia kitas, kyla užuojauta, gailestis, noras padėti artimui, sumažinti jo skausmus.  Juk mylėti artimą kaip save patį – tai ir atjausti jo skausmą kaip savo.

             Pasiryžus krikščioniškai elgtis, tenka daugiau galvoti apie kitus.  Mūsų pagalba reikalinga:

  • šeimoje (tėvams, seneliams, kitiems šeimos nariams);

  • mokykloje (mokytojams, klasės, mokyklos draugams);

  • transporte (bendrakeleiviams)

  • visuomenėje (galima džiuginti kitus gerumu, teikti viltį, kad augame geri krikščionys ir piliečiai).

             „Nešiokite vieni kitų naštas“, sakė Jėzus.

             Vis dėlto pasaulyje lieka dar daug skausmų, kurių negalime išvengti: ligos, mirtis, stichinės nelaimės, žmonių piktadarybių sukelti sielvartai...  Jėzus savo pavyzdžiu mums parodė, kaip reikia kentėti skausmą, kai jis neišvengiamas.  Alyvų sode jam buvo taip sunku, kad prakaitavo krauju.  Tačiau jis meldėsi: „Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti pro mane negerta, tebūnie Tavo valia!“
(Mt 26, 42b). Dievas  žmogui nesiunčia nepakeliamų kančių.  Jei atrodo per sunku, reikia melstis, prašyti Dievą stiprybės.  Melstis ir aukoti tą kančią, ypač už tuos, kurie mums ją sukelia.  Jėzus meldėsi už savo kankintojus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34).  Mes, jo sekėjai, taip pat trokštame, kad bloga darantys pasitaisytų, tad kentėt turime kantriai, o ne su pykčiu.

              Dievas myli linksmą davėją. (2 Kor 9, 7b)

             Kančia atėjo į pasaulį per nuodėmę, ji nėra gėris.  Tačiau Dievas ir blogį paverčia gėriu.

  • Kančia grūdina mūsų valią, stiprina ją.

  • Ji išmoko užjausti kenčiantį, duoda progų daryti gailestingumo darbus.

  • Nekalto žmogaus kančia gali būti auka už save ar kitus.

  • Ji padeda praregėti, suprasti, ko Dievas iš mūsų nori.Liga suteikia progą ir laiko pasirūpinti dvasios reikalais.  Dažnas juos kasdienybėje užmiršta.

  • Liga ir mirtis primena, jog žemėje esame tik laikini – pakeliui į dangų.

  • Didelė kančia primena ir moko įvertinti didžią Jėzaus meilę mums: iš meilės jis už mus kentėjo, mirė, todėl vėliau garbingai prisikėlė.

             Vienas žmogus tartum išvydo savo nueitą gyvenimo kelią.  Kelyje driekėsi dveji pėdsakai: jo paties ir Jėzaus.  Sunkiausiais gyvenimo momentais matėsi tik vienos pėdos!  Žmogus klausia: „Viešpatie, kodėl pačiomis sunkiausiomis valandomis nebuvai šalia manęs?“ – „Tada aš tave nešiau ant savo pečių“, - atsakė jam Jėzus.

             Kristus ant kryžiaus iškentė ir visišką apleidimą, vienišumą.  Tuo jis nupelnė mums malonę net ir mirties valandą nelikti Dievo apleistiems.

             Mūsų galutinis tikslas – dangus.  Dievas žada, kad ten „Jis nušluostys kiekvieną ašarą (...) ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“.

             Tokią viltį mums patvirtina ir Jėzaus Prisikėlimas.  „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje bus atgaivinti“.  (1 Kor 15, 22)

             Laukiant kol tai įvyks, prisikėlęs Kristus gyvena jį mylinčiųjų širdyse.

             Apaštalai nesitikėjo, kad Jėzus prisikels.  Tačiau Jėzus prisikėlęs 40 dienų su jais bendravo.  Po to jų tikėjimas pasidarė toks tvirtas, kad vienuolika apaštalų sutiko būti nukankinti, bet jo neišsižadėjo.

Kiekvieną rytą iš anksto paaukokime Dievui visus dienos
skausmus ar nemalonumus.

Prašykime Šventąją Dvasią pagalbos, kad tvirtai tikėtume ir
gyventume kaip tikri Kristaus sek
ėjai.

►▼◄

Panaudota literatūra:
„Raktas į Šventąjį Raštą“ – Zita Petraitytė
Tikybos vadovėlis penktai klasei – Katalikų Pasaulio leidinys, 2004

Sutelk mus, Viešpatie – 2011 vasario 6 d._______________

„Skambėki, žodi!“, "Sutelk mus, Viešpatie!" ir "Kristaus Žiburėliai" - Interneto religinės minties leidinėliai.
 Redaguoja: kun. Gediminas Kijauskas, S.J. – Vilnius, Lietuva  ir  Nijolė Kersnauskaitė, Cleveland, Ohio JAV.  Tinklapio administratorė: Amanda Muliolienė