Pradžia Nuorodos Skambėki, žodi! Vaikams Jaunimui

____________________________________    ___________________________________

Sutelk mus, Viešpatie!

Interneto religinis leidinėlis lietuvių jaunimui išeivijoje   – Nr. 26

DIEVO MEILĖS ŽODŽIAI

DALIS

Kas yra žmogus?
Gavau trapią prigimtį

             Mano gyvenimo kelionė prasidėjo gimimu.  Keliauju jau keliolika metų.  Kol kas daugiau „vairavo“ kiti žmonės.  Dabar „vairas“ vis dažniau atsiduria mano rankose.  Tai nuostabu!  Juk aš esu ypatingas ir labai vertingas: kito tokio nėra, esu unikalus.  Nepakartojamas ne tik mano kūnas, išvaizda, bet ir vidinės ypatybės, charakterio bruožai.  Turiu laisvą valią, galiu laisvai rinktis gyvenimo tikslą ir visa, kas man padėtų protingai jo siekti nesiblaškant ir nenukrypstant į šalį.  Formuojasi mano charakteris (būdas), ir nuo manęs paties priklauso, koks jis bus – geras ar blogas, tobulėsiu ar prastėsiu.

             Ateitis priklauso nuo dabarties.  Aš kuriu ateities pasaulį.  Rytojus prasideda šiandien.   Tobulėdamas atnaujinsiu pasaulį.

             Nors žmogaus kūnas ir siela sudaro gana vieningą visumą, vidinės mūsų ypatybės kur kas sunkiau įžvelgiamos negu išorinės.  Pasistengsime jas išvysti pasitelkę kitokius „veidrodžius“ – pasitikrinimus.

  • Vidinių žmogaus bruožų visumą vadinama charakteriu.

  • Žmogaus charakteris yra savitas jo būdas jausti, mąstyti, norėti ir veikti.

  • Kiekvieno iš mūsų charakteris skirtingas.

  • Vieni charakterio bruožai įgimti, kiti – įgyjami.

             Net visai maži kūdikiai elgiasi savitai: vienas nuolat rėkia ir niurzga, kitas dažniausiai šypsosi ir krykštauja, trečias – miega ir miega, lyg meškiukas žiemą.  Taip reiškiasi įgimti žmogaus charakterio bruožai, vadinamasis temperamentas.

             Yra keturios temperamento rūšys: choleriškas, sangviniškas, melancholiškas ir flegmatiškas.

             Gryno temperamento žmonių beveik nepasitaiko.  Paprastai vienokio temperamento bruožai vyrauja, o dar vieno ar dviejų būna ne tokie ryškūs ir svarbūs.  Štai temperamentų pavyzdžiai remiantis dviem pasakojimais iš kun. B. Andriuškos knygos „Temperamentai ir jų rūšys“.

Susėdę ant kieme tįsančio rąsto šnekučiuojasi keturi vyrai.  Staiga jie išgirsta pagalbos šauksmą: dega kaimyno namas!

Vienas iš keturių žaibiškai pašoka, nubėga į nelaimės vietą, ten pats darbuojasi ir vadovauja kitiems.  Jis nurodinėja, kas turi skambinti gaisrininkams, kas – nešti ar pilti vandenį, kas – gelbėti iš degančio pastato žmones ar turtą.  Baigus gesinti, jis blaiviai įvertina padėtį: „Kaimynai jau savo name gyventi negali, tegul kraustosi pas mane!“  Tiesa, pas jį gyventi nebus „saldu“ nes jis komanduos, nurodinės, kaip gyventi, reikalaus paklusti.  Tai cholerikas.

Antrasis irgi reaguoja iš karto.  Jis nudumia į gaisro vietą, irgi puola veikti, netgi bando nurodinėti.  Pats griebiasi darbo: tai neša vandenį, tai padeda tempti baldus, gaisrininkų žarną.  Ir sunku pasakyti, ar jis daugiau padeda, ar trukdo, šitaip blaškydamasis.  Iš visos širdies jis siūlo savo butą padegėliams kaimynams, tačiau savo žodžius tuoj pat užmiršta.  Smagus pareina namo: „Tai gerai padirbėjome!...“  Antrasis – sangvinikas.

Trečiasis iš pradžių tarsi pritrenktas, apstulbęs.  Jis nueina vėliau už du pirmuosius. Norėtų paguosti kaimynus, bet neranda žodžių.  Apdairiai prisideda prie kurios nors gesintojų grupės ir joje stropiai darbuojasi iki galo.  Baigęs pareina namo.  Kai vakare ramiai sėda už stalo, prisimena: „Mums tai gerai, jauku, o kaimyno šeimai – nei stalo, nei namų neliko!“  Nueina jų parsivesti, tačiau juos, kaip žinome, jau seniai priglaudė pirmasis vyras (cholerikas).  Trečiasis ilgai dar graušis, kaltindamas save nejautrumu, nes laiku nepasirūpino padegėliais.  Jis – melancholikas.

Ketvirtasis iš pradžių visai nesijaudina.  Pamąsto, pažiūri į nuskubančius draugus. Pagaliau palengva atsistoja, pasitaiso drabužius, užsideda kepurę ir nupėdina pas kaimynus.  Žiūri į besidarbuojančius, kol kažkas jam į rankas įbruka kibirą.  Tada jau jis neša ir pila vandenį tol, kol nebelieka ne tik žarijų, bet ir dūmelio ar garo. Darbuojasi be žodžių.  Parėjęs namo ilsisi sau patenkintas, jog ištrūko iš to baisaus bruzdesio, sujudimo.  Ketvirtasis – tai inertiškasis flegmatikas.

Perskaitę sekantį pasakojimą, pabandykite atpažinti, kokios rūšies kiekvieno vyro temperamentas.

Ant suolo po langu keturi vyrai kelia didelį triukšmą.  Neiškentusi buto gyventoja šliūkšteli ant galvų kibirą vandens.

Vienas vyriškis įniršęs pašoka, stveria akmenį ir sviedžia į langą.  Buto šeimininkė pagraso: „Palauk! Aš to neužmiršiu.  Dar ne taip su tavimi atsiskaitysiu!“ Ir tikrai neužmirš, nes ne tik greitai užsiplieskia, bet ir ilgai prisimena.

Kitas norėtų sulaikyti pikto draugo ranką, bet jo reakcija ne tokia greita, jis pavėluoja.  Jau dabar jis ima graužtis, o kuo toliau, tuo labiau krimsis: „Kokie mes kiaulės! Išvedėm žmogų iš kantrybės, o dar langą iškūlėm...  Aš irgi „geras“ – nesulaikiau įsikarščiavusio draugo!  Kitą sykį gal reiktų jį prižiūrėti iš anksto...“

Trečiasis irgi pašoka, vos negriebia akmens, tačiau pamato, kaip juokingai jie visi atrodo.   „Lyg šlapios vištos!“ – nusikvatoja jis.  Pyktis išgaruoja staiga, kaip ir buvo užplūdęs.  Ir vėliau, kai vyriškis pasakos apie šį įvykį kitiems, tai pasakos kaip apie juokingiausią pokštą.

Paskutinysis pamažu atsikelia nuo suolo, pažvelgia į save ir atsidūsta.  „Šįvakar tai jau tikrai reikės praustis!  Teks prisiruošti!...“  Jam iš tiesų sunku prisiruošti: jis – tarsi traukinys, kuris sunkiai įsibėgėja ir staiga sustoti negali.  Šiam žmogui reikia daug pastangų kalbėti, judėti, veikti.

(Tęsinys sekančiam numery)       

Panaudota literatūra:
„Dievo meilės žodžiai“ – Zita Petraitytė
Tikybos vadovėlis šeštai klasei – Katalikų Pasaulio leidinys, 2004

Sutelk mus, Viešpatie – 2011 kovo 6  d._______________

„Skambėki, žodi!“, "Sutelk mus, Viešpatie!" ir "Kristaus Žiburėliai" - Interneto religinės minties leidinėliai.
 Redaguoja: kun. Gediminas Kijauskas, S.J. – Vilnius, Lietuva  ir  Nijolė Kersnauskaitė, Cleveland, Ohio JAV.  Tinklapio administratorė: Amanda Muliolienė