Pradžia Nuorodos Skambėki, žodi! Vaikams Jaunimui

____________________________________    ___________________________________

Sutelk mus, Viešpatie!

Interneto religinis leidinėlis lietuvių jaunimui išeivijoje   – Nr. 28

DIEVO MEILĖS ŽODŽIAI

DALIS

Kas yra žmogus?
Vesiu savo širdį tikru keliu

Kaip tave vertina draugai, tėvai, mokytojai?  Štai vėl septyni pavyzdžiai, kiekvienas pažymėtas trimis  raidėmis.  Rašydami pliusą prie labiausiai mums atitinkančio teiginio ir galime atspėti kaip galbūt esame vertinami.

1.  Ką pirmiausia pamanai, kai tave pagiria?

a)  Ačiū Dievui, visa tai Jo duota;
b)  Malonu girdėti;
c)  Aišku, aš daug pranašesnis už visus!

2.  Gavai ką nors gražaus ar gero:

a)  Iš karto nori pasidalyti su kitais;
b)  Nenoriai, bet dalijiesi;
c)  Parodyti gali, bet dalytis – tai jau ne!

3.  Staiga pamatei ką nors nepadoraus:

a)  Iškart nusigręži;
b)  Žiūri, bet vėliau susigėsti, stengiesi pamiršti;
c)  Žiūri, nes jau pripratai, ir tai tau patinka.

4.  Kas nors tave įžeidė:

a)  Tau darosi liūdna;
b)  Pikta, bet valdaisi;
c)  Tuojau keršiji įžeidėjui.

5.  Draugui labai pasisekė:

a)  Tau irgi smagu;
b)  Nori, kad ir tau taip sektųsi, bet džiaugiesi kartu su juo;
c)  Tau pikta: kodėl pasisekė jam, o ne tau?

6.  Gavai saldumynų ar kito labai mėgstamo valgio:

a)  Valgai kaip paprastai;
b)  Surytum viską, bet reikia ir kitiems palikti;
c)  Valgai, valgai, ir gaila, kad viskas netelpa.

7.  Gavai papildomo darbo:

a)  Padarysi kaip paprastai;
b)  Nenori, bet padarysi;
c)  Sakysi: „Dar ko!  Tai papildoma užduotis, ir aš neprivalau tiek
     dirbti!“.

             Vaikystėje beveik kiekvienas linkėjome kitiems tik gero ir džiaugdavomės jų laime.  O mokydamiesi ir rungtyniaudami su kitais, gal įpratome, priešingai – pavydėti laimės, pasisekimo, džiaugsmo, kurį patyrė kitas, o ne mes.

             Įpročiai pasidaro mums tokie savi, kaip ir įgimtieji bruožai.  Todėl Senekos žodžiai: „Įpratimas – antrasis prigimimas“ tapo populiariu priežodžiu.

             Įpročiai susiformuoja žmogui gyvenant ir dažnai kartojant tą patį.  Jau esate girdėję, kad teigiami įpročiai vadinami dorybėmis, o neigiami – ydomis.  Kai įgyjame įprotį, pasidaro lengva elgtis taip, kaip esame įpratę.  Pavyzdžiui: gal tu iš prigimties nesi flegmatikas, bet įpratai tingėti ir nuolat elgiesi panašiai – uoliai nesidarbuoji.

             Pažvelkime į „gyvybės medį“: gerieji įpročiai tarsi šaknys maitina mūsų „sielos medį“ – gyvybę.  Tačiau ilgainiui net geras įprotis gali virsti priešingybe – yda, kuri imtų tiekti gyvybės medžiui nuodingus syvus.  Žinome, jog ir truputis nuodų galėtų apnuodyti arba ir visai pražudyti gyvybę. Septynios ydos vadinamos didžiosiomis, nes pasidavęs bent vienai iš jų žmogus jau gali pražudyti savo sielą.

             Nuolankumas tarp dorybių įsirašo pats pirmas.  Kodėl jis toks svarbus?  Įsivaizduokime, kas būtų, jei mieliausia žmogui pasidarytų puikybė.  Sakykim, kad pažįstame tokį žmogų, kuris turi ir ugdo visas dorybes, išskyrus nuolankumą.  Jis atrodo visai geras, doras:

♦  Jis dosnus: nieko negaili kiekvienam ko nors stokojančiam, kad visi jį girtų.
♦  Jis vengia bet kokių blogybių, kad tik kiti nepeiktų.
♦  Nepyksta, nes saugo savo veido grožį: nori būti gražiausias!
♦  Nepavydi, nes didžiuojasi visko turįs.
♦  Saikingai valgo ir geria, kad nepastorėtų.
♦  Stropiai vykdo visas pareigas, kad būtų gerbiamas.

             Šis žmogus daro gera, tačiau ne dėl paties gėrio, ne iš meilės, o tam, kad galėtų didžiuotis, pūstis prieš kitus, laikyti save viršesniu už juos.  Dievas, kuris mato širdį ir mintis, sako, jog toks žmogus jau gavo sau atlyginimą.

             Nuolankumas yra vertinti tai, ką gera turime, bet ir pripažinti, jog viską iš Dievo esame gavę per prigimtį (kaip gavome tėvus, gabumus, grožį, sveikatą) ar per Jo malonę (per sakramentus, šv. Mišių auką, Apvaizdą, Angelą Sargą).

             Nuolat kartojamas posakis „Tas nelemtas lietuviškas nuolankumas!“ neturėtų mūsų klaidinti: pervertinti visa, kas ateina iš svetur (net ir narkotikus ir panašius dalykus) nėra nei lietuviškumas, nei nuolankumas, o visame pasaulyje šiuo metu paplitęs vergavimas madai bei reklaimai.  Jei taip elgiamės, tai mums tik trūksta sveikos savigarbos, savo vertės pajautimo.  Per daug keliaklupsčiaudami prieš viską, kas „populiaru“, mes niekiname net gerąsias lietuvių ypatybes – darbštumą, blaivų praktišką protą, dorinius pagrindus, tautinį solidarumą bei karštą laisvės ir tėvynės meilę.

             Nuolankūs būsime ne neigdami, kad turime ką nors gera, o su dėkingumu prisipažindami: „Dieve, ką gi aš turiu, ko nebūčiau iš Tavęs gavęs!“

►▼◄

Panaudota literatūra:
„Dievo meilės žodžiai“ – Zita Petraitytė
Tikybos vadovėlis šeštai klasei – Katalikų Pasaulio leidinys, 2004

►▼◄

Sutelk mus, Viešpatie – 2011 kovo 20 d._______________

„Skambėki, žodi!“, "Sutelk mus, Viešpatie!" ir "Kristaus Žiburėliai" - Interneto religinės minties leidinėliai.
 Redaguoja: kun. Gediminas Kijauskas, S.J. – Vilnius, Lietuva  ir  Nijolė Kersnauskaitė, Cleveland, Ohio JAV.  Tinklapio administratorė: Amanda Muliolienė