Pradžia Nuorodos Skambėki, žodi! Vaikams Jaunimui Mūsų Žingsnių vedamieji

Skambėki, žodi! - Apmąstymai iš Vilniaus
Tinklapis pradėtas 2009.12.23
Atsisiųskite straipsnį: Word formatas      .pdf formatas

Dievo palytėtas, žmonių pamiltas

gk

gk

gk

Tikriausiai jau visi spėjome įsidėmėti baltutėlį tarsi pavasario sodai, nuolat švytinčio veido dvasininką. Galbūt  ne vienas pajautėme ir jo laiminančių rankų galią. Tai – tėvas Gediminas KIJAUSKAS, SJ.

Spalio 25 d. sukanka metai, kai jis beveik po septyneto dešimtmečių sugrįžo iš plačiojo pasaulio į Lietuvą ir gražiai įsiliejo į mūsų bendruomenės tėvų jėzuitų gretas. Nepaprasti šitie metai buvo tėvui Gediminui – birželio 29 –ąją jam sukako 80!

Atšvęsti 60 – Jėzaus Draugijoje ir 50 – kunigystės metų jubiliejai.

Tegul šiandien t. Gediminui nueitą kelią primena jo mylimo bendražygio poeto Bernardo Brazdžionio posmas, taikliai nusakantis jų abiejų panašų likimą. 

Esu aš paukštis, lanko nepašautas,
Nesuviliotas aukso narvo, deimanto grūdų,

Iš ten, kur liko mirčiai lizdas krautas,
Į ten, manan balsan kur kyla tautos, –
Gyvent! Gyvent jus šaukdamas skrendu.

Po atlaidų tėviškėje

Susitikome, kai tėvas Gediminas buvo ką tik grįžęs iš Vilkaviškio vyskupijos, kur Lankeliškių ir Pajavonių bažnyčiose vadovavo šv. Pranciškaus atlaidams, susitiko su giminėmis, aplankė mirusiųjų Kijauskų kapus ir pirmą kartą klajojo po vaikystėje paliktos tėviškės laukus. Sugelta liko dvasininko širdis. Ten, kur stovėjo gimtieji namai, jokio ženklo: nei akmenėlio, nei jokio medelio. Tik driekiasi numelioruoti laukai... ir netoliese, Būdavonės miške, erškėčių vainiku pažymėtas medis, sprogmenų išmušta duobė ir trys kryžiai. Ilgai prie jų rymojo t. G. Kijauskas, SJ. Nuo čia ir pradėjome sukti prisiminimų ratą. 

Buvo 1941 m. birželio 22 d. apie 10 val., besitraukdami bolševikai suėmė Lankeliškių kleboną Vaclovą Balsį, pas jį viešėjusius Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos kapelioną vikarą Joną Petriką ir Vilkaviškio kunigų seminarijos profesorių kunigą dr. Justiną Dabrilą. Atvežę juos į Būdavonės giraitę pririšo prie medžių, krūtinėse išdegino kryžius ir gyvus pjaustė jų kūnus.

Vėliau tikintieji nukankintuosius iškilmingai palaidojo, o žudynių vietoje pastatė  paminklą – tris kryžius. Sovietiniais metais paminklas buvo susprogdintas, apie ką dar ir dabar byloja išlikusi duobė greta Nepriklausomybės metais vėl atstatytų kryžių.

Tai pats skaudžiausias t. Gedimino prisiminimas. Jis sunerimęs mąsto apie sveiku protu nesuvokiamą žmonių žiaurumą ir apie tai, kaip prasmingiau derėtų paminėti kankinių mirtimi kritusių trijų kunigų 70-ąsias žūties metines. Apie juos labai nedaug žinoma. O tokių klaikių įvykių, anot kunigo, užmaršties dulkės neturi nusėsti. Tai mūsų tautos istorija ir šventa atmintis. Ji privalo paliesti dabar gyvenančius žmones ir ateities kartas. 

Iš vaikystės prisiminimų t. G. Kijauskui, SJ  iškyla rūpestingas jo pirmosios išpažinties klausiusio kunigo V. Balsio veidas. „Pakilau nuo klausyklos langelio ir kaip didelis nusidėjėlis vartau maldaknygę, o iš susijaudinimo niekaip negaliu rasti man skirtų atgailos poterių. Tada kunigas pakilo iš klausyklos, priėjo prie manęs ir švelniai pagelbėjo. Tokį jį ir prisimenu”, – pasakoja t. Gediminas. Jis augo labai tikinčioje ir gausioje šeimoje: su penkiais broliukais ir dviem sesutėmis, o dar keli mirė mažutėliai, galbūt vos užgimę. 

Ir dar vienas kraupokai stebuklingas  pirmųjų karo dienų prisiminimas: kai užėję vokiečiai bombardavo vaikystės namus ir kulkosvaidžių papliupos šlavė nuo žemės paviršiaus, atrodė, viską; tačiau nenušlavė. Vienuolikmetis Gediminas, tuo metu važnyčiojęs ir stengdamasis gelbėti vežamus namų daiktus, pakliuvo į patį pragaro verpetą... Kai viskas nurimo, aplinkui nebebuvo nieko: nei namų, nei daiktų, net šuns būdos... Tačiau atsilaikė visa, kas gyva – šuva, paukščiai ir čia gyvenę septyniolika žmonių – nė vieno netgi nesužeidė.

Taip ir liko tėviškė, sugriauta ir sudaužyta... 

„Ko neturi, to negali duoti“ 

Tai tėvo Gedimino gyvenimo moto, kurį jis perprato dar ankstyvoje jaunystėje, kai po II pasaulinio karo su šeima apsigyveno Vokietijoje, netoli Hamburgo. Gyvenimas tremtinių stovykloje nebuvo lengvas, mokslas taip pat nelengvai pasiekiamas. Bet didžiulis troškimas eiti išminties keliu – nugalėjo. Iš tų laikų labiausiai įsimintinos gimnazijoje vykusios rekolekcijos, kurioms vadovavo jaunas kunigas jėzuitas Vaclovas Gutauskas. 

Po rekolekcijų kunigas pakvietė Gediminą pasivaikščioti prie Baltijos jūros, skalaujančios Neustadt / Holstein miestelio pakrantę, netoli Danijos sienos. Išsikalbėjo. Jaunuolis kunigui atskleidė savo svajonę – tapti dvasininku. Tada kunigas ilgai jam pasakojo apie pašaukimą, apie jėzuitų veiklą ir pabrėžė, kad šitokio pasirinkimo kelias – mokslu grįstas. Gediminui tai pasirodė ir prasminga, ir priimtina, juk darbuotis Dievo garbei be mokslo neįstengsi: „Ko neturi, to negali duoti.“ 

„Pradžia yra pradžia, – prisimena t. G. Kijauskas, SJ. – Dievas turi savo planą, Jis nestumdo, bet kviečia, suteikia laisvės privilegiją ir panaudoja kelyje sutiktus žmones. Šiandien manau, kad mano pasirinkimą lėmė būtent Jis, Jo magnetinė trauka, tėvų pamaldumas, mokykla, ateitininkų veikla, studijos. Į visą tai atsiliepiau ir, taręs „Tebūnie“, ėjau atvira širdimi.“ 

Jėzuitų išeivijos provincijolas 

1950 m. su tėvais atvyksta į JAV ir apsigyvena Klivlende, tais pačiais metais įsijungia į jėzuitų bendriją  ir studijuoja, studijuoja. Westono kolegijoje tampa teologijos licencijatu ir ten 1960 m. birželio 18 d. įšventinamas į kunigus. Dirba, gilinasi į asketinę teologiją ir sociologiją, o tuo pačiu metu pasižymi nepaprastai plačia veikla. Tad išrenkamas Jėzuitų išeivijos provincijolu labai plačiam regionui – Čikaga (JAV), Monrealis (Kanada), Montevidėjas (Urugvajus), San Paulas (Brazilija). Be to, dar ima vadovauti ir Ateitininkų federacijai. 

Kas labiausiai jaudino išeivijos provincijolą? Pirmiausia, jaunimo ugdymas, tautinės savimonės formavimas ir puoselėjimas. O ryšiai su Lietuva? Jie buvo skaudūs, tiesiog sunkiai įmanomi dėl pasėkmių, nes tuo metu dvasininkai Lietuvoje buvo ypatingai persekiojami, o neretai su jais būdavo žiauriai susidorojama. Todėl t. Gediminas, nenorėdamas užtraukti  bėdos kitiems, elgdavosi labai atsargiai. Pavyzdžiui, niekada nerašydavo laiškų tiesiai to meto Lietuvos jėzuitų provincijolui Jonui Danylai, o su juo palaikydavo tik labai diplomatiškai ryšius per Ceikinių parapijos kleboną Karolį Garucką. 

„Užsitęsusi okupacija Tėvynėje mus, dirbusius laisvuose kraštuose, įparegojo rūpintis tautos likimu, jos rytojumi ir remti laisvės siekį. Kilo gyvybinis poreikis išeivijoje ugdyti žmones – Tėvynės kelrodžius. Buvo sunku, pasigedome asmenybių, – prisimena t. Gediminas ir ūmai nušvitęs tęsia, – bet mums visiems labai padėjo šv. Ignaco Dvasinės pratybos. Tai iš tiesų nuostabu. Bažnyčios ir žmonijos istorijoje jau beveik penkis šimtus metų jos atlieka tikrą vadovų mokyklos vaidmenį. Išeivijoje tai buvo Dievo Apvaizdos dovana.“ 

Šiandien t. Gediminas itin džiugiai prisimena savo vadovautas Dvasinių pratybų programas JAV ir Kanadoje: „Pašaukimas Jėzaus Draugijoje mane stebina ir nuolat primena Dievo dovanų didingumą ir gausą: tiek asmeniniame gyvenime, tiek tarp žmonių, kuriuos teko sutikti. Nuolat patirdavau jų nuoširdumą, imlumą ir atvirumą Viešpaties kvietimams, ypač per rekolecijas, jaudinančius pokalbius ir prisipažinimus.“ 

„Lietuva iš tolo“, arba Amerika iš arti

Antrašte „Lietuva iš tolo“ t. Gediminas pradėjo vieną iš savo vedamųjų, kurių daugybę yra parašęs Klivlendo Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos bažnyčios bendruomenės leidžiamam savaitraščiui „Mūsų žingsniai“. Minėtame straipsnyje jis rašo: „Mes, pasklidę plačiame pasaulyje, klausiame: kaip tokia meilė Lietuvai iš tolo gimsta ir reiškiasi mumyse? Lietuvos sukauptas paveldas turi rasti kelią ir į jaunas mūsų prieauglio širdis. Visi turbūt sutiksime, jog šeimoje pirmiausiai bus tai vykdoma. Tokia svajonė išsipildo, jei tėvai sukuria aplinką, kurioje jaunas žmogus tiesiog natūraliai savinasi lietuviškojo paveldo turtus. Lituanistinė mokykla, organizacijos, lietuviška parapija, bendruomenė, seneliai. Taip, ir vaikų seneliai tęs šį darbą. Šio augimo kelyje jaunas žmogus vaidina pagrindinį vaidmenį: jis turi apsispręsti ir pinti į savo asmenybę tokias vertybes, kaip kalbą ir visą didį lietuvių tautos paveldą. Šiandien lengva aplankyti Lietuvą, rasti tinkamų knygų, pasinaudoti kompiuterio programom... Vinco Kudirkos žodžiai skatina: „Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus / Ir dirvos neapleiski!..“ 

Ilgai kalbėjomės su dvasininku apie tuos 35-erius metus, kai jis vadovavo lietuvių Dievo Motinos Nuolatinės Pagalbos parapijai Klivlende. Apie tai, kas  ten nuveikta, nesurašysi straipsnyje, reikėtų visos knygos, o gal ir ne vienos. Tik labai noriu pasakyti, kad visa, kas vyko – nėra nutrūkusi gija. Tebėra gyvas ir tvirtas širdžių ryšys. Interneto tinklapyje „Skambėk, Žodi!“, sukurtame praėjusių Kūčių išvakarėse, „Apmąstymuose iš Vilniaus“ t. Gediminas buvusius parapijiečius guodžia ir, pasitelkdamas Benedikto XVI mintis, ramina: „Pirmutinis ir pagrindinis gėris, kurio žmogui reikia, yra Dievo artumas. Dievo karalystė... nėra kažkur greta Dievo, koks nors pasaulio būvis – tai tiesiog Dievo buvimas čia ir dabar, buvimas, kuris yra tikrai gydanti galia.“ 

O štai praėjusį birželį t. G. Kijauskas, SJ buvo pakviestas į Klivlendą, kur parapijiečiai jam surengė labai nuoširdžias visų trijų jubiliejų iškilmes, o specialiai ta proga išleistame atviruke buvo įrašytos Bernardo Brazdžionio eilutės, sukurtos  dvasininkui jo 25-osioms kunigystės metinėms: 

Tėvų tėvai kad neišsižadėtų palikuonių,
Kad Dievo duotan Kanaanan vestų žingsniai dukrų ir sūnų,

Gaivinki kūnus amžinąja Dievo žodžio Duona
Ir sielas girdyk amžinos versmės nesenkančiu Vynu.

Vartėme parapijos puikiai išleistą jubiliejinį albumą „35 metų žingsniai (1974–2009)“ – tai ilgo ir gražiai nueito kelio atspindys. Veidai ir vardai tų, kurie  primins apie kartu nuveiktus darbus DIEVO, TAUTOS IR ŽMOGAUS TARNYBOJE. 

Ruduo baigia nukrėsti paskutinius medžių lapus. Jėzuitų bažnyčios kieme jauku ir saulėta. Žvelgiu į skubantį, energijos kupiną tėvą Gediminą – tikrai nerudenišką, tokį savą, artimą ir visai neatrodo, kad jis čia atvyko tiktai prieš metus. Regis, tarp mūsų jis buvo visada. 

Dalia Bukontienė 

 

„Skambėki, žodi!“, "Sutelk mus, Viešpatie!" ir "Kristaus Žiburėliai" - Interneto religinės minties leidinėliai.
 Redaguoja: kun. Gediminas Kijauskas, S.J. – Vilnius, Lietuva  ir  Nijolė Kersnauskaitė, Cleveland, Ohio JAV.  Tinklapio administratorė: Amanda Muliolienė