Pradžia Nuorodos Skambėki, žodi! Vaikams Jaunimui

____________________________________    ___________________________________

Kristaus Žiburėliai!

Interneto religinis leidinėlis lietuvių mažiesiems išeivijoje – Nr. 11

NE VISI ŽMONĖS KLAUSĖ DIEVO

           Pasaulyje pilna nuostabių dalykų.   Bet nuostabiausias iš jų – žmogus.  Dievas norėjo, kad žmogus būtų į jį panašus.  Todėl davė jam protą, kad mąstytų, ir širdį, kad mylėtų.

           Dievas žmones sukūrė iš žemės.  Jiems davė valdyti viską, kas yra žemėje.  Jis norėjo, kad visa kūrinija klausytų žmogaus, todėl ir paskyrė jį žvėrių ir paukščių valdovu.  Dievas davė žmonėms protą, kalbą, ausis ir akis, galią mąstyti, pasirinkti ir apsispręsti.

           Pirmieji žmonės, Adomas ir Ieva, turėjo viską, ko jiems reikėjo ir gyveno rojuje, tačiau jie nepatikėjo, kad Dievas žmonėms linki gero.  Jie nuo jo nusigręžė, nes patys norėjo būti lyg dievai.  Ir todėl jie turėjo išeiti iš rojaus.

           Tačiau Dievas ir toliau žmones mylėjo ir pripildė jų širdis savo šviesa, kad jie galėtų žemėje gera daryti.  Dievas yra mūsų Tėvas.  Todėl jis mus myli ir nori, kad mes visur ir visada stengtumės būti geri. 

Tylus balsas širdies gilumoje mums sako: „Mylėk ir daryk gera.  Nedaryk blogo“.  Tai sąžinės balsas.  Sąžinė mus giria arba peikia.  Dievo duota sąžinė rodo kelią į laimę.  Kiekvienas žmogus, gyvenantis žemėje, savo širdies gilumoje turi sąžinę.

Kai mes kartais nežinom, ką pasirinkti, prisiminkim, ką mums kalba sąžinės balsas.  Mes turėtume Dievui padėkoti, kad mums davė sąžinę.  Dėl jos kiekvienas galime žinoti, ką turime daryti, kad būtume laimingi.  Sąžinė pataria, kaip dera elgtis, kad kitus darytume laimingus ir būtume tikri Dievo vaikai.

♦♦♦

NOJAUS LAIVAS 

           Kai žemėje žmonės pradėjo daugėti, jie pradėjo savo tarpe bartis, pykti, daryti bloga.  Dievas visa tai matė ir jam buvo labai liūdna, kad žmonės taip dažnai buvo negeri vienas kitam ir Jam.  Todėl jis nutarė siųsti tvaną ir užlieti visą žemę.

           Bet tuo metu žemėje gyveno teisus žmogus vardu Nojus.  Jis visada Dievo klausė.  Nojus klausė net tada, kai Dievas nutarė žemę nubausti tvanu.

           Dievo palieptas jis pasistatė didelį laivą ir leido jame įsikurti žvėrims ir gyvuliams, ropliams ir paukščiams: visiems, kuriuos tik Dievas panoro išgelbėti.  Čia įsikūrė ir visa Nojaus šeima.  Į laivą pasiėmė daug maisto ir vandens, kad visiems užtektų, kurie buvo laive.

           Tada Dievas atsiuntė lietų, kuris lijo keturiasdešimt dienų ir naktų.  Aplinkui griaudėjo perkūnas ir dangų skrodė žaibai.  Viskas žemėje paskendo.

           Teisusis Nojus laive taip kalbėjo: „Mano mylimieji, visada pasitikėkite Dievu ir jo klausykite, jis mus visuomet išgelbsti“.

           Laive buvo daug gyvulių, žvėrių, žvėrelių ir paukščių.  Todėl ten buvo daug triukšmo.  Bet jie visi savo tarpe gražiai sugyveno, net ir liūtas gulėjo šalia avelės.

           Galų gale nustojo lyti.  Nojus pasiuntė balandį pažiūrėti, kur yra žemė.  Kai paukštis grįžo ir snape atnešė alyvos medžio lapelį, Nojus ir jo šeima labai apsidžiaugė ir dėkojo Dievui, kad juos išgelbėjo.

           Dievas pažadėjo Nojui, kad niekad daugiau neatsiųs žemei tvano.  Ir danguje išrašė gražią vaivorykštę, kad žmogus neužmirštų Dievo pažado.


Panaudota literatūra:
Katalikų tikybos vadovėlis II  klasei, Lietuvos Katechetikos Centras
Children of God – Archbishop Desmond Tutu

♦♦♦

ŽIBURĖLIŲ MALDOS

VARDAN DIEVO

Vardam Dievo aš keliuos,
Prie lovelės klūpau,
Ir karštai karštai meldžiuos
Širdele ir lūpom.

Vardan Dievo aš skubu
Knygeles atskleisti –
Pasimeldus bus smagu
Su vaikučiais žaisti.

Vardan Dievo... lig nakties
Man geram išlikti.
Kai lovelėn mama kvies,
Dieve, leisk užmigti.

VAIKO DIENA

Nuo pat ryto
Lig nakties
Dievo akys
Man tešvies.

 RYTAS

 

Atsikėliau iš lovelės,
Dievulėli, man padėk
Be kaltės praleist dienelę –
Žingsnelius visus lydėk.

Ir mamytę, mano tėtį,
Sesutes ir broliuku
s,
Teikis, Dieve, vis lydėti,
Teikis laimint jų takus.

 
VAKARAS

Dieve, naktį šią žvaigždėtą,
Laimink brolius, tėvelius,
Kad visi ramiai ilsėtų,
Kad pamirštų vargelius.

 O kur aš buvau negeras,
Ar tėvelių neklausiau, --
Man atleisk, Dievuli, geras,
Ir užmigt padėk greičiau.

Pasinaudota literatūra:
MAŽŲJŲ DIENOS – Vytės Nemunėlio poezija
iš knygelės „Mažųjų Dienos“
Išleido Los Angeles  Ateitininkai sendraugiai, 1984

Kristaus Žiburėliai  2010 spalio 8 d. _____________________________________________________________

„Skambėki, žodi!“, "Sutelk mus, Viešpatie!" ir "Kristaus Žiburėliai" - Interneto religinės minties leidinėliai.
 Redaguoja: kun. Gediminas Kijauskas, S.J. – Vilnius, Lietuva  ir  Nijolė Kersnauskaitė, Cleveland, Ohio JAV.  Tinklapio administratorė: Amanda Muliolienė