Pradžia Nuorodos Skambėki, žodi! Vaikams Jaunimui

_________________________________   __________________________________

Skambėki, žodi! ________________________________________________________

Interneto religinis leidinėlis lietuviams pasaulyje ir Lietuvoje – Nr. 1

 1985 m. buvo paruošta ir šia tema išleista arkivyskupo John F. Whealon studija: “KATALIKO TIKĖJIMAS ŠIŲ DIENŲ PASAULYJE”.

„Skambėki, žodi“ leidinėlyje spausdiname ištraukas iš šios studijos.

***

MŪSŲ GYVENIMAS

Savajai gyvenimo pasaulėžiūrai susidaryti reikalingi keli dalykai.  Visų pirma turime pradėti nuo savęs.  Tai reiškia, kad turime pažvelgti į save labai atvirai ir sąžiningai.  Antra, turime įprasti žiūrėti į save kaip į ko nors vertus, svarbius ir Dievo mylimus žmones.

Pažiūra į save

Yra nepaprastai svarbu ką mes apie save galvojame, kaip į save žiūrime. Ne vienas čia ir suklumpame, nes nesuprantame Kristaus mokslo.  Ir tada mūsų gyvenime atsiranda begalės problemų.

Gyvenimas mums meta vieną ypatingą iššūkį.  Būtent, atsakomybę suformuoti teisingą pažiūrą į save.  O tai yra begaliniai sudėtingas uždavinys.  Thomas Merton apie tai rašė:

Kai giliau jį analizuojame, jis pavirsta į suraizgytų painiavų paradoksus.  Mes tampame MES, kai sau numirštame.  Laimime tik tai, ko atsižadame, ir jei visko atsižadame, viską laimime.  Mes negalime rasti savęs savyje, bet tik kituose, nors tuo pačiu metu, prieš galėdami pasiekti kitus, turime pirmiausia atrasti save.  Turime save užmiršti, kad tikrai pradėtume suprasti, kas esame...  Bet jei mylime save klaidingai, tampame bejėgiai dar ką nors kitą mylėti“.  („No Man Is an Island“).  

            Pagrindinė pažiūra į save turi šias tris savybes:

  • Savo vertės pajautimą;

  • Savęs užmiršimą;

  • Savaime išsilyginančią pusiausvyrą.

Kiekvieno žmogaus vertė

            Reikia išmokti aiškiai matyti savo vertę ir pajėgumą ką nors gyvenime atlikti.  Ekspertai mums šiandien sako, kad daug žmonių - ypatingai jaunimo, taip prastai apie save galvoja, kad net pradeda savęs neapkęsti.  Tokios sau neapykantos gaubiami, jie krenta neviltin, o jų elgesį su savimi ir kitais motyvuoja keršto dvasia.

            Žmogui, kuris priima Kristų ir Jo mokslą, gyvenimas, o kartu ir pažiūra į save patį reiškia kažką amžino ir vertingo.  Kiekvienas galime sakyti: Kristus išliejo už mane savo kraują.  Nuostabi malonė išgelbėjo mane.

            Turėtume dažnai pagalvoti apie mus sukūrusio Dievo meilę ir gerumą, apie Dievo Sūnaus didžiadvasiškumą, kai Jis kentėjo, už mus mirė ir mus atpirko, apie Šventąją Dvasią, kuri savo malone paverčia mus Jo meilės buveine.  Turėtume pagalvoti apie tą nuostabų visos kūrinijos planą, kurį Dievas išreiškė sutverdamas mus ir visa tai, kas yra aplink mus.

            Mūsų gyvenimas todėl yra kažkas amžino ir nepaprasto, nes jis veda mus į amžiną gyvenimą su Dievu.  Mes, kurie tikime, žinome, kad mūsų iššūkis yra paimti savo gyvenimą ir padaryti jį panašų į Kristaus gyvenimą.  Šį gyvenimą Kristuje šv. Ignacas vadino mūsų neatskiriamu gyvenimu.  Metams bėgant turime bręsti ir augti Kristaus pilnatvėje.

Savęs užmiršimas

            Antroji savybė – savęs užmiršimas.  Tai pagrindinė nuolankumo vertybė.  Žmogus neauga dvasiniai, jei jis gyvena tik savyje ir tik sau.  Gyvenime reikia pasiekti tokį momentą, kada žmogus atsisako savojo „aš“ ir pradeda tikrai gyventi Dievui ir kitiems.  Kad pajėgtume save užmiršti, turime visų pirma pilnai suprasti, kad žmogus gali būti pats sau didžiausias priešas.  Reikia didelės disciplinos, kad galėtume save užmiršti.

            Savęs užmiršimo ar nuolankumo priešingybė, žinoma, yra puikybė.  Iš didžiųjų nuodėmių ji yra pati pirmoji.  Iš jos plaukia nelaimės, kivirčai, nesantaika, griūva vedybos.  Puikybė yra savimeilė. Ji gyvena žmoguje, kuris nėra pakankamai subrendęs, kad galėtų atsiekti tokį nuolankumą, kokį mums parodė ir kurio mus mokė pats Kristus.

Pusiausvyra

            Trečioji savybė – pusiausvyra.  Tai reiškia sugebėjimą apvaldyti savo nuotaikas, neleisti siausti savo jausmams, bet – priešingai – laikytis vidurio.            
                                                                                     
(Tęsinys sekančiame numeryje)

 Ištrauka iš Kahlil Gibran poetinio rinkinio
„J
ėzus, Žmogaus Sūnus“

Apie Kristų pasakojo filosofas, Jo laikų žmogus

            Gyvendamas mūsų tarpe Jis žvelgė į pasaulį su nuostaba ir džiaugsmu.  Jo akių nedengė metų skraistės ir visa, ką Jis matė, spindėjo Jo jaunatvės šviesa. 

Nors Jis žinojo grožio gelmę ir esmę, Jį nuolat stebino ir žavėjo grožio ramybė ir didingu-mas.   Ir Jis stovėjo prieš žemę, kaip pirmasis žmogus pirmąją pasaulio dieną.

Mes, kurių jausmai yra atšalę, regime dienos šviesą, bet jos nematome.

Klausome, bet negirdime.
Tiesiame rankas, bet nieko nepaliečiame.
Ir nors surinktume visos Arabijos kvepalus,
nejaustume jų kvepėjimo...

Mes nematome iš laukų grįžtančio artojo,
negirdime piemenėlio ragelio,
netiesiame rankų į saulėlydį ir
nesiilgime Šarono rožių kvepėjimo...

O ne!  Mes negerbiame karalių be karalijų.
Negirdime arfų skambėjimo, jei nematome kas groja jų stygomis.
Visi žodžiai turi išplaukti tik iš mūsų lūpų,
nes kitaip mes vadinsime save kurčiais ir nebyliais...

Iš tiesų, mes žiūrime, bet nematome,
Klausome, bet negirdime;
Valgome ir geriame, bet nejaučiame skonio.
Ir štai kur yra skirtumas tarp Kristaus iš Nazareto ir mūsų.
Jam viskas visada buvo nauja.
Ir pasaulis Jam visada buvo naujas pasaulis.
Kūdikio verksmas Jam buvo visos žmonijos verksmas,
ir kiekviena rugiagėlė bylojo Jam apie Dievo ilgesį.
O mums ji buvo tik maža laukų gėlė.

***

Skambėki, žodi“, 2008 gruodžio 14   _________________________________________________________________________
 


„Skambėki, žodi!“, "Sutelk mus, Viešpatie!" ir "Kristaus Žiburėliai" - Interneto religinės minties leidinėliai.
Redaguoja: kun. Gediminas Kijauskas, S.J. – Vilnius, Lietuva  ir  Nijolė Kersnauskaitė, Cleveland, Ohio JAV.  Tinklapio administratorė: Amanda Muliolienė