Pradžia Nuorodos Skambėki, žodi! Vaikams Jaunimui

_________________________________   __________________________________

Skambėki, žodi! ________________________________________________________

Interneto religinis leidinėlis lietuviams pasaulyje ir Lietuvoje – Nr. 7

 1985 m. buvo paruošta ir šia tema išleista arkivyskupo John F. Whealon studija: “KATALIKO TIKĖJIMAS ŠIŲ DIENŲ PASAULYJE”.

„Skambėki, žodi“ leidinėlyje spausdiname ištraukas iš šios studijos.

***
MŪSŲ GYVENIMAS
(Tęsinys)


KODĖL BŪTI KATALIKU?

             Atrodo protinga yra sakyti „Aš tikiu Dievą“.  Taip pat protinga sakyti „Aš tikiu Kristų“.  Bet kas po to?

            Daug žmonių toliau ir nesiekia.  Taip, jie priima Dievą ir priimą Kristų – vienu ar kitu būdu.  Bet jie nenori įsivelti ir įsijungti į kokią nors bažnyčią ar konfesiją.  Vyresni žmonės nenori būti „pririšti“.  Jauni žmonės nenori prie ko nors „prisijungti“.  Jie mėgsta sakyti:  „Tik pažiūrėkit, kokie jie žmonės, o į bažnyčią eina kiekvieną sekmadienį!  O yra ir kunigų bei dvasiškių, kurie ne kažin kaip jau bet kokią bažnyčią ar konfesiją reprezentuoja“.

            Visa tai tik išsisukinėjimai.  Jie yra nesvarbūs.  Jie nėra tas vienas tikrasis klausimas.  O tas klausimas yra šis: ar „bažnyčios“ sąvoka prasidėjo su Kristumi?  Jeigu tai buvo Jo mintis, Jo planas ir valia – tada mes privalome prie bažnyčios jungtis, ir visai nesvarbu ar mums tai patinka, ar ne.

            Čia padeda Naujasis Testamentas.  Paskaitykite Evangelijas.  Pamatysite kaip Kristus pasirinko dvylika vyrų, kuriuos Jis pavadino apaštalais.  Jis jiems skyrė daug dėmesio, juos mokė ir pažadėjo padaryti juos savo Bažnyčios pagrindu.  Kristus davė jiems vadovą ar ganytoją, liepė jiems eiti ir mokyti Jo vardu, ir pažadėjo būti su jais iki pasaulio pabaigos.

            Jei paskaitysite vėlesnes Naujojo Testamento knygas, pamatysite, kad pirmoji Bažnyčia sutiko daug kliūčių, bet ji augo ir didėjo.  Apie Bažnyčią buvo kalbama kaip apie „Kristaus nuotaką“, ... taip pat kaip Kūną, kurio galva buvo Kristus, o mes to kūno nariai.  Taip Naujasis Testamentas apibūdina mums Bažnyčią – pradėtą paties Kristaus, pastatytą ant apaštalų, su vadu apaštalu Petru, ir pavedimu mokyti ir nešti „Gerąją Naujieną“ iki pasaulio pabaigos.

            Taigi, jeigu priimame Jėzų Kristų, turime priimti ir Jo Bažnyčią.  Negalima atskirti vieno nuo kito.  Kaip Naujasis Testamentas sako, negalima sekti Kristų be Bažnyčios.  Nėra krikščionybės be bažnyčių.

            Bažnyčios sąvoka yra logiška.  Turime vienas kitam padėti.  Gyvenime esame ne vieni, todėl ir Kristaus sekime bei gyvenime Evangelijos šviesoje negalime būti vieni.  Bažnyčia iš tikrųjų yra „Dievo tauta“.  Kristaus sekimas nėra kiekvieno žmogaus atskiras projektas.  Mes tai darome kartu su kitais, padėdami kitiems ir patys priimdami kitų pagalbą.

            Bet kuriai bažnyčiai turėtų žmogus priklausyti?  Yra tiek daug krikščioniškų bažnyčių ir kiekviena iš jų turi savo istoriją, tradicijas, gerus žmones ir t.t. – o taip pat ir savo silpnybes.  Šiandien daug Kristaus pasekėjų dirba ir meldžiasi už krikščionių vienybę.  Paskutinės Vakarienės metu Kristus meldėsi, kad „jie visi būtų viena“.  Krikščionybės susiskaldymas yra blogas dalykas.  Jis trikdo žmones, kurie ieško tiesos.

            Bet kol surasime krikščionišką vienybę, kur turime eiti, kad galėtume įvykdyti Kristaus planą?

            Kalbant apie įvairias krikščioniškas bendruomenes. Romos Katalikų Bažnyčia turi savitas ir specialias savybes.  Katalikų Bažnyčia pabrėžia, kad Kristus vienam savo apaštalų pavedė ypatingas atsakomybes.  Viešpats davė Simonui naują vardą „Uola“ (Petras), ir tarė, kad ant šios Uolos Jis pastatys savo Bažnyčią.  Kristus liepė Petrui stiprinti kitų apaštalų tikėjimą.  Po Prisikėlimo, Viešpats paskyrė Petrą savo avelių (t.y. Bažnyčios) Ganytoju, ir liepė jam jomis rūpintis ir jas maitinti.
                                                                                                                                                          (Bus daugiau)


Ištrauka iš Kahlil Gibran poetinio rinkinio „J
ėzus, Žmogaus Sūnus“
Apie Kristų pasakoja Asafas Tyro oratorius, Jo laikų žmogus
 

Ką galėčiau pasakyti apie Jo kalbą, kalbėjimo būdą?
Gal kažkas Jo asmenyje teikė jėgą Jo žodžiams ir valdė tuos, kurie Jo klausėsi.
Nes Jis buvo malonus ir Jo veidas spindėjo dienos šviesa.

Vyrai ir moterys daugiau į Jį žiūrėjo nei Jo klausė.
Bet kartais iš Jo kalbos sklido dvasinė galia,
ir ta dvasia valdė tuos, kurie Jį girdėjo.

Jaunystėje klausiausi Romos, Atėnų ir Aleksandrijos oratorių.
Jaunasis Nazarietis buvo kitoks, negu jie.
Jie rinkosi savo žodžius kaip menininkai, kad pagautų ausį.
Bet kai prabildavo Jis, atrodydavo, kad širdis tave apleidžia
ir iškeliauja ten, kur dar niekad nėra buvusi.

Jis papasakodavo įvykį ar palyginimą, ir niekas Sirijoj
tokių pasakojimų ir palyginimų dar nebuvo girdėjęs.
Atrodydavo, kad Jis sekdavo iš metų laikų įvykių,t
aip kaip metai seka metus, ir kartos kartas.

Jis savo pasakojimą pradėdavo šitaip: artojas išėjo į laukus pasėti sėklą.
Arba: kartą gyveno turtingas žmogus, kuris turėjo daug vynuogynų.
Arba: vakarui atėjus ganytojas suskaitė savo avis ir pamatė,
kad vienos avelės trūko.

Ir tokie žodžiai grąžindavo Jo klausytojus į tą
paprastesnį savąjį pasaulį ir į jų dienų praeitį.

Širdyje visi esame artojai, ir visi mylime vynuogyną.
Ir mūsų atminties ganyklose gyvena artojas, avių banda ir prapuolusi avelė.

Jis pažinojo mūsų praeities versmes ir tą nenutraukiamą
siūlą, iš kurio esame išausti.

Graikų ir romėnų oratoriai kalbėjo savo klausytojams
apie gyvenimą taip, kaip jis atrodo mąstytojui.
Nazarietis kalbėjo apie ilgesį, kuris gyvena žmogaus širdyje.

Oratoriai gyvenimą suprato tik truputį geriau nei jūs ir aš.
Jis gyvenimą matė Dievo šviesoje.

Dažnai pagalvoju, kad Jis kalbėjo minioms
kaip kalnas kalba lygumoms.
Ir Jo kalboje buvo jėga, kurios neturėjo Atėnų ar Romos oratoriai.

►▼◄

Skambėki, žodi“, 2009 sausio 25 d._________________________________________________________________________


„Skambėki, žodi!“, "Sutelk mus, Viešpatie!" ir "Kristaus Žiburėliai" - Interneto religinės minties leidinėliai.
Redaguoja: kun. Gediminas Kijauskas, S.J. – Vilnius, Lietuva  ir  Nijolė Kersnauskaitė, Cleveland, Ohio JAV.  Tinklapio administratorė: Amanda Muliolienė