Pradžia Nuorodos Skambėki, žodi! Vaikams Jaunimui Mūsų Žingsnių vedamieji

_________________________________   __________________________________

Skambėki, žodi! ________________________________________________________

Interneto religinės minties leidinėlis - Apmąstymai iš Vilniaus – Nr. 13

Gražiausias laikas gyvenime

        Vienas žmogus paklausė: koks yra gražiausias laikas gyvenime?  Ar tai būtų nekalto „brendimo“ metai? O gal jaunuolio nuotykių kelionės metai? Ar tas laikas, kada apvainikuojami mūsų siekiai ir ateina šeimos auginimo metas? Tai gal viduramžio ir gyvenimo rudens metai?  Į šiuos užklausimus vienas autorius taip atsako: pats gražiausias laikas gyvenime yra tada, kai daugiau nebesmerkiame, o visus priimame su gailestingumu.  Taip, gražiausias laikas ateina, kai paliekam teisėjo sostą ir pasidarome draugai teisme.  Tada pamatome, jog žmonių širdys ne teismo laukia, o pagalbos.  Jei kritikavome, dabar pamatome, kaip svarbu kitus suprasti.  Jei skirstėme žmones į herojus ir nusikaltėlius, dabar pamatome, jog iš Dievo ateina tik gailestingumas, atleidimas, meilė.  Kai mes renkamės eiti tokiu keliu, tada esame taip arti Dievo ir suprantame, jog tai ir yra pats gražiausias gyvenimo laikas.

            Mums prieš akis atsiveria epizodas iš Kristaus gyvenimo.  Grupė fariziejų, kurie save laiko teisiais ir kitus kritikuoja, atveda pas Jėzų moterį, sugautą svetimaujant, ir taria: „Mokytojau, ši moteris buvo sugauta svetimaujant.  Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis.  O tu ką pasakysi?“  Jie tai sakė, spęsdami Jėzui pinkles: jei jis sutiks, jo skelbiamas gailestingumas žūva, jei nesutiks – jis eina prieš Mozės skelbiamą įstatymą.  Jėzus tylus.  Jis susimąsto.  Jis gerbia Įstatymą ir neuždaro durų naujom mintim ir širdies atvirumui.  Kviečia ir kaltintojus susimąstyti, keisti savo sukietėjusias širdis.  Jis pasilenkęs pirštu rašo ant žemės (moters nuodėmes?).  Kaltintojams nenusileidžiant, šią dilemą Jėzus išsprendžia kvietimu: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį.“  Ar jie be nuodėmės?  Jėzus vėl pasilenkęs rašė ant žemės (moters kaltintojų nuodėmes?).  Jų atsiliepimas į Jėzaus kvietimą baigiasi taip: „Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų.“  Galutinė scena:  Pagaliau liko vienas Jėzus ir ten stovinti moteris.  Jėzus jos klausia: „Kur jie pasidėjo?  Niekas tavęs nepasmerkė?“  Ji atsiliepė: „Niekas, Viešpatie.“  Ir tada išgirstame Jėzaus sprendimą: „Nė aš tavęs nepasmerksiu.  Eik ir daugiau nebenusidėk.“ (Jn 8:1-11)  Jėzus pasmerkia – nuodėmę, bet ne moterį (šv. Augustinas).  Ji laisva bet niekur nebėga.  Šis mokytojas jai atvėrė naujus pasaulius.  Jos baimė, kitų neapykanta nutolo nuo jos, ir kylantis nerimas iš susitikimų su vyrais.  Jai visai nauja savijauta: ji viduje rami, tyra, nes suvokia, jog ji stovi begalinio tyrumo akivaizdoj.

          Jis be nuodėmės.  Jis galėtų ją sutraiškyti ir atmesti su panieka.  O iš tiesų ji jaučiasi taip mylima, kaip ji niekad nebuvo mylėta.  Jis ją priima tokią, kokia ji yra, trokšdamas jai didesnio gėrio ir Jis yra tikras, jog ji gali būti geresnė.  Viskas pasakyta.  Nei įstatymai, nei baimės neatliks to, ką šis ramus ir tvirtas balsas padaro.  Jokio sandėrio su nuodėme: „Daugiau nebenusidėk.“  Bet kiek atkuriančios meilės.  Taip, ne įstatymas, moralė ar baimė mus atkuria, o Jėzaus meilė.                                                                                    

Gediminas Kijauskas, SJ
Vilnius, Lietuva

►▼◄

Ateik ir pabūk kartu
Meditacijos prie Rymančio Kristaus

Viešpatie, tai tu buvai tas bedarbis,
kurį prieš valandą sutikau
Michel Quoist

Viešpatie,
Tu turi būti šį vakarą pavargęs, nes ilgai
stovėjai eilėje samdymo įstaigoje.
Tu turi šiandien jaustis pažemintas, nes prisiklausei
tiek daug užgauliojimų.
Tu turi jaustis apsivylęs, nes rytoj baigiasi visos tavo teisės,
teisė valgyti, teisė išmaitinti savo šeimą, teisė gyventi...
Tau lieka tik teisė mirti...

Viešpatie,
kaip tu turi šį vakarą kentėti!
Nes tai tu buvai tas bedarbis, kurį prieš valandą sutikau.
Žinau tikrai, kad tai buvai tu, nes taip man sako
tavo Evangelija: Aš buvau nuogas, svetimas, ligonis, kalinys... bedarbis!
Žinau, tai buvai tu.  Bet aš daugiau apie tai negalvojau.

Viešpatie,
Koks ilgas yra tavo Kryžiaus Kelias!
O aš maniau, kad tu jį jau užbaigei.  Maniau, kad
tu jau pasiekai Golgotos kalno viršūnę, kad trisdešimt kelintais
metais pasibaigė ilgas valandas trukę tavo kankinimai.
Aš žinojau, kad tu atėjai pas mus ir tapai vienu iš mūsų.
Žinojau, kad matė tave įsijungusį į mūsų kelią ir ištikimai
užimantį savo vietą ilgose kenčiančiųjų eilėse.

Bet aš nežinojau, kad tavo Kryžiaus Kelias prasidėjo taip
seniai, pačioje pasaulio pradžioje, kai pirmieji  žmonės gyveno
pirmojoje žemėje, ir kentėjo savo pirmąsias kančias.
Ir nežinojau, kad jis nesibaigs, kol paskutinis žmogus
paskutinį kartą nesušuks ant paskutiniojo kryžiaus.

Viešpatie,
Nors tu atlikai iki galo savo darbą prieš
du tūkstančius metų, atlikai pilnai ir ištikimai,
tavo brolių kryžiaus kelias yra ilgas, labai ilgas.
Ir tu jų niekad nepalieki, niekad neapleidi.
   - Išnaudotas,
      - Atmestas,
         - Pažemintas,
            - Įkalintas,
               - Apnuogintas,
                  - Kankintas,
                     - Nukryžiuotas...
                          - Suraižytas kūnu ir širdimi,
                             bylojantis visiems laikams apie savo priešmirtinę
                             kančią ant visų pasaulio kryžių;
                             kryžių, kuriuos žmonės iškėlė.

Viešpatie,
tu dabar mokai mane, kad tas, kuris myli,
kenčia mylimojo kančią.
Ir kuo labiau jis myli, tuo didesnė yra jo kančia.
O tu, kurio meilė mums yra begalinė,
matydamas mūsų kančią, tu prisiimi ir begalinį skausmą.
Esi, Viešpatie, kryžiuojamas savo sesėse ir broliuose
iki pasaulio pabaigos.
Štai tavo didžioji skausmo ir meilės kančia.

Viešpatie,
prieš du tūkstančius metų aš nekeliavau su tavim į Golgotą,
kaip keliavo tavo Motina, kuri verkė, bet savo širdyje tave paaukojo,
kaip vaitojančios šventos moterys, kaip tie, kurie stovėjo minioje
ir iš baimės tylėjo, ir tie, kurie iš neapykantos šaukė.
Kaip Simonas kirenietis, kuris tau iš pareigos padėjo.
Bet šiandien aš ten esu ir matau tave, kai žiūriu į kenčiančius,
ir kai su jais kalbu, tau kalbu;
ir kai pakeliu jų naštą, padedu tau nešti tavo kryžių.

Viešpatie,
norėčiau būti Simonas kirenietis žmonijos kryžiaus kelyje.
Nes kam gi lieti ašaras dėl tavo mirties prieš du tūkstančius
metų, jeigu šiandien nematau, kaip kenčia mano artimas?
Kam gi medituoti ir pamaldžiai dalyvauti ceremonijose, jeigu\
kiekvieną dieną nematau savo kelyje tavo skausmo?

Viešpatie,
galvoju šiandien, kad kryžiai, kuriuos žmonės turi nešti
patys nepasistato.  Mes juos pagaminame.  Pagaminame juos
savo egoizmu, puikybe ir begale kitų nusikaltimų.
Kiekvieną dieną mes statome kryžius.

O, mes esame kryžių statytojai!
Geri meistrai, gerai organizuoti ir savo tarpe gerai
sutariantys, mes masiniai gaminame kryžius!
Vis daugiau, vis tobuliau...

Kryžius sugriautiems namų židiniams,
Kryžius apleistiems vaikams,
Kryžius badaujantiems ir mirštantiems kovos lauke,
Kryžius... bedarbiams,
Kryžius įvairių formų ir įvairių dydžių!

Viešpatie,
jeigu mes turime būti Simonai kireniečiai
savo kenčiantiems broliams,
tai mes turime visi kartu kovoti, kad būtų
išardytos nesuskaitomos kryžių dirbtuvės.

Viešpatie,
dėkoju tau, kad buvai tas bedarbis,
kurį prieš valandą sutikau.
Per jį tu šiandien dar kartą į mane prabilai.

Iš prancūzų kalbos vertė Nijolė Kersnauskaitė

►▼◄

Ištrauka iš Kahlil Gibran poetinio rinkinio

Jėzus – Žmogaus Sūnus
Apie Kristų pasakoja Simonas Kirenietis, jo laikų žmogus...

Buvau pakeliui į laukus, kai pamačiau Jį nešantį kryžių.
Jį sekė didelė minia, ir aš ėjau kartu su jais.  Jo našta buvo sunki
ir Jis dažnai sustodavo, nes jau buvo labai pavargęs.

Tada prie manęs priėjo kareivis ir tarė: - Esi jaunas
ir stiprus, panešk šito žmogaus kryžių.
Mano širdis pradžiugo, išgirdus šiuos žodžius, ir aš
buvau jam dėkingas. Ir aš nešiau Jo kryžių.
Jis buvo sunkus, nes medis buvo permirkęs vandeniu.

Kristus pažiūrėjo į mane.  Jo veidu tekėjo prakaitas.
Tada Jis vėl pažvelgė ir tarė: - Ar ir tu geri iš šios taurės?
Tikrai, tu gersi su manim iš jos amžinai.
Tai sakydamas, Jis padėjo savo ranką ant mano kito peties
ir taip mes kopėme kartu į Kalvarijos kalną...
Bet dabar aš nebejaučiau kryžiaus naštos.  Jaučiau tik Jo ranką.
Ir ji buvo lengva; lengva, kaip paukštės sparnas ant mano peties.

                        Pasiekėme kalno viršūnę, kur jie turėjo Jį nukryžiuoti.

Ir tada aš pajutau medžio naštą.

Jis tylėjo, kai jie kalė vinis į Jo rankas ir kojas.
Ir Jo rankos, ir Jo kojos nesudrebėjo.
Atrodė, kad Jo rankos ir kojos mirė, ir kad prisikels tik tada,
kai bus išmaudytos kraujyje.  O vis tiek, Jis lyg siekė vinių,
kaip valdovas siekia karūnos, ir norėjo būti iškeltas į viršūnes.

                Dabar Žmogus, kurio kryžių aš nešiau,
                tapo mano kryžiumi.

Jeigu jie man vėl sakytų: nešk šito žmogaus kryžių,
aš jį neščiau iki savo gyvenimo pabaigos.
Tik prašyčiau, kad Jis padėtų man ant peties savo ranką.
_ _ _ _ _ _ _ __ _ _ _ _ _ _ __ _ _ _ _ _ _ __ _ _ _ _ _ _ __ _ _ _

Tai atsitiko prieš daugelį metų.  O  vis tiek, kai išeinu į
į laukus ir seku suarta vaga, ar naktį prieš užmerkdamas akis,
aš visada prisimenu tą Mylimą Žmogų.

Ir jaučiu Jo ranką, lengvą, kaip paukštės sparnas,
ant mano kairiojo peties.

Iš anglų kalbos vertė Nijolė Kersnauskaitė

►▼◄

„Skambėki, Žodi! – Apmąstymai iš Vilniaus“ interneto religinės minties leidinėlį redaguoja: kun. Gediminas Kijauskas, SJ – Vilnius, Lietuva (gkkijauskas@gmail.com); antrą leidinėlio dalį – Nijolė Kersnauskaitė, Cleveland, Ohio JAV (nijolekersnauskas@att.net)
Tinklapio administratorė: Amanda Muliolienė, Cleveland, Ohio JAV(
amanda@skambekizodi.org)
Skaitykite mūsų tinklapį:
www.skambekizodi.org              

„Skambėki, žodi! - Apmastymai iš Vilniaus" 2010 kovo 19 d.______________________

„Skambėki, žodi!“, "Sutelk mus, Viešpatie!" ir "Kristaus Žiburėliai" - Interneto religinės minties leidinėliai.
 Redaguoja: kun. Gediminas Kijauskas, S.J. – Vilnius, Lietuva  ir  Nijolė Kersnauskaitė, Cleveland, Ohio JAV.  Tinklapio administratorė: Amanda Muliolienė