Pradžia Nuorodos Skambėki, žodi! Vaikams Jaunimui Mūsų Žingsnių vedamieji

_________________________________   __________________________________

Skambėki, žodi! ________________________________________________________

Interneto religinės minties leidinėlis - Apmąstymai iš Vilniaus – Nr. 14

Kryžius– meilės mokykla

            Kančia ir meilė!  Jos eina kartu.  Galinga ir pasiliekanti meilė nebijo pavojingų žygių.  Ji išdrįsta, ji ieško naujų kelių ir kovoja.  Didžiausioji kančia: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“.  (Jn 15:13)

            Verbų sekmadienį vėl klausysimės ir skaitysime Kančios atpasakojimą.  Tai geriausias apmąstymas Didžiosios savaitės dienomis.  Kiekvieną kartą Kristaus Kančia paliečia mus iki širdies gelmių.  Kodėl jam tenka tokios kančios ir tokia mirtis?  Kaip jos mus išgelbsti?

            Jos mus išgelbsti, ne kaip kančios ir kaip mirtis, o todėl kad jos yra.  Jo drąsos ir meilės gyvenimo apvainikavimas. Jėzaus kova, skelbiant Dievo meilę ir kuriant tikrąjį meilės teisingumą tarp žmonių, atsimušė į religijos vadovų ir pagaliau visos tautos pasipriešinimą, tarsi nepajudinamą sieną.

            Jėzus ant kryžiaus, mums parodo, ką reiškia mylėti iki galo, nesvarbu, kokia bus kaina.  Jis negimė, kad kentėtų, jis gimė, kad mylėtų ir mus mokytų mylėti.  Ši misija jį atvedė į kančią, tačiau kryžius nėra kančios mokykla, jis yra meilės mokykla.

            Ko Jėzus mus moko savo Kančioje?  Jo meilė yra tvirta ir laisva.  Nenutolkime tad nuo Jo šioje kelionėje.  Meilės kvietimų akivaizdoj mus dažnai stabdo puikybė arba paralyžiuoja baimė.  Mes apkurstam ir apankam, tegalvodami tik apie save.  Jėzus išgirdo visų šauksmus, nes negalvojo apie save.  Jokios kliūtys ar grasinimai nesutrukdė Jam mylėti.  Jis regėjo kylančią neapykantą ir vistiek ėjo pirmyn.  Ar neraudonuosime dėl savo išsisukinėjimų?  Nuo kryžiaus Jis mums taria: didžiausia žmogaus galia yra galėti mylėti.

            Jei žinome meilės iššūkius (o kartu ir džiaugsmus), tai gal mažiau pažįstame meilės gyvenimo galią.  Jėzaus mirtyje ši gyvenimo ir meilės galia yra tokia galinga, jog ji prasiverš prisikėlime.  Ji atveria naują pasaulį, kuriame išnyra nelaukta tikrovė kiekviena  proga, kai žmogus nori ir gali mylėti kaip Kristus.

            Ar užtenkamai pagalvojame, kokią galią mums suteikia Jo Kančia?  Dažnai pasiliekame tik prie Jėzaus skausmų detalių apmąstymo.  Dabar laikas atsiverti kvietimui į heroizmą ir šviesą.  Tokia meilės kaina – skausmuose ji išlaisvina didžias gyvenimo galias.  Žengiame su savo bejėgiškumu pas Jėzų ant kryžiaus, kad išsikovotume pergalę.  „Matai, Jėzau, tu ne veltui už mus numirei“.

Gediminas Kijauskas,
SJ Vilnius, Lietuva

►▼◄

Ateik ir pabūk kartu
Meditacijos prie Rymančio Kristaus

Kristaus kančia
Joseph Donders, OFM

Šiandien girdėsime mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančią.
Jau pripratome prie šio pasakojimo ir kadangi tiek daug kartų
jį girdėjome, jis mūsų per daug ir nepaveikia.
Tikroji jo prasmė ir misija mūsų nepasiekia.

Labai lengvai pritariame minčiai, kad turime sekti Jį Jo kančioje,
kad turėtume kentėti, kaip Jis kentėjo.
Ir neteisingai suprantame tos kančios reikšmę.
Luko Evangelijoje, Pilotas nenori Jėzaus pasmerkti.
Jis tris kartus sako: „Aš nerandu šiame žmoguje jokios kaltės“.
Bet jis nusileidžia ir Morkus prideda, kad Pilotas žinojo, jog
jie Jį išdavė iš pavydo:
„ECCE HOMO“ – „Pažiūrėk į žmogų!“.

Pažiūrėk į žmogų – piktą, pavydintį, be vilties.
Ir pažiūrėk į Žmogų Kristų, kaip Jis tapo įvairių aistrų ir pykčio žaisleliu;
pažiūrėk, kaip jie su Juo elgėsi ir tada Jį išdavė.

Ir pažiūrėk į žmogaus istoriją, į jo likimą.
Jeigu mes šitaip suprantame Piloto žodžius,
tai žvelgdami į Kristų, mes žvelgiame į save.
Kai mes galvojame apie Jo kančią, kai mes žiūrime į Jį,
mes matome kiekvieno vyro ir moters likimą,
mūsų pačių likimą šiame pasaulyje,
mūsų kančią ir mūsų mirtį.

Neturėtume kentėti, kaip Jis kentėjo;
Jis kentėjo, kaip mes kenčiame.
Skausmas, kurį Jis priėmė, yra normalus mūsų
žmogiškas likimas.
Jis mums parodė, kaip reikia kančioje elgtis;
Jis parodė, kaip reikia kančią suprasti;
Jis parodė, kad kančia veda į pilnutinį išsipildymą.

Lukas atpasakojo Kristaus kančią taip, kad jo skaitytojai
ir jo laikų bažnyčia galėtų atpažinti joje savo pačių skausmą.        
Jis labai aiškiai pasako, kad Kristaus nenužudė romėnai,
kad Pilotas Jo nenuteisė dėl politinių įsitikinimų;
Ne, Kristų nužudė vadai žmonių, kurie Jį sekė,
Jo verkė ir aimanavo,
ir nežiūrint viso to, ruošė prieš Jį sąmokslą.

Jo kančia nebuvo nauja; ji yra sena, ji yra mūsų kančia.
Lukas pakartoja tris sakinius, kuriuos Kristus pasakė nuo kryžiaus:
„Tėve, atleisk jiems!“
„Tėve, jie nežino, ką jie daro“.
„Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“.

Kristus ne tik parodė, kaip mes turėtume kentėti,
Jis taip pat parodė, kad mes turėtume dalyvauti
žmonijos istorijoje, kad mes turėtume priimti šio
dalyvavimo kryžių, ir priimti jį ne pyktyje ir kovoje,
bet su jėga ir gerumu, kaip Jis tai darė
Ir taip mes turėtume atverti naujo teisingumo,
žmoniškumo ir broliškos meilės viziją.
Štai kokioje kančioje mes turėtume Jį sekti.

Iš anglų kalbos vertė Nijolė Kersnauskaitė

►▼◄

Atleisk man, Viešpatie
Michel Quoist

Viešpatie, šiandien prašau atleidimo už visus tuos, kurie
miega arba yra tiek dvasiniai suparaližuoti, sužlugdyti, abejingi
ir savimeiliai, kad ir nebando toliau augti, arba net visai to nenori.
Ir todėl nuleidžia rankas ir pasitraukia,
ir apleidžia savo brolius ir seses, palikdami juos vienus
vargti ir kovoti.

Daugiausia, Viešpatie, prašau atleidimo sau.
Kiek kartų praėjau pro sužeistus, įkalintus – ir jų nemačiau,
ir prie jų nesustojau: „Jis jį matė ir praėjo pro šalį“.

Aš nepasiūliau jiems galimybės atsibusti, pradėti gyventi iš naujo,
ateiti ir kovoti kartu su savo broliais ir sesėmis.

Viešpatie, leisk man kasdien sėdėti prie šulinio; leisk man būti tuo,
kuris prašo praeivių sau ir savo artimui: „Duokite mums vandens“.

Atleisk mums, Viešpatie, kad yra tiek daug žmonių, kuriems
mes leidžiame miegoti.

►▼◄

Ištrauka iš Kahlil Gibran poetinio rinkinio
Jėzus – Žmogaus Sūnus

Apie Kristų pasakoja Barabas, jo laikų žmogus...

Jie paleido mane ir pasirinko Jį.  Tada Jis atsistojo, o aš suklupau
ant kelių.
Jie paėmė Jį – savo kalinį ir auką Velykų vakarienei.

Jie nuėmė mano pančius ir aš sekiau Jį kartu su minia. 
Buvau gyvas, bet ėjau į savo kapą.

Man reikėjo bėgti į dykumas, kad saulė sudegintų mano gėdą.
Bet aš ėjau kartu su tais, kurie nuteisė Jį už mano nusikaltimą.

Aš buvau ten, kai jie kalė Jį prie kryžiaus.  Aš mačiau ir girdėjau, bet
mano dvasia mane apleido.

Vagis, kuris buvo nukryžiuotas Jo dešinėje, Jam tarė: 
Tu Jėzus iš Nazareto, o lieji kraują kartu su manim“.

Ir Jėzus jam atsakė:  „Jeigu mano ranka nebūtų vinimi perverta,
aš tau ją
  ištiesčiau ir paspausčiau tavo dešinę.  Mus abu kartu nukryžiavo.  Bet kodėl nepastatė tavo kryžiaus arčiau manęs?“

Tada Jis nuleido akis ir, pažvelgęs į savo Motiną
ir šalia jos stovintį jauną vyrą, tarė:

„Motina, štai tavo sūnus.  Moterie, štai žmogus,
kuris nuneš mano kraujo lašus į Šiaurę“.

Išgirdęs moterų verksmą, Jis pratarė: 
Jos verkia, o aš trokštu.  Bet mane iškėlė taip aukštai,

kad jų ašaros negali manęs pagirdyti. 
Neraminsiu troškulio actu ir tulžimi“.

Tada Jis pakėlė akis į dangų ir sušuko: „Tėve, kodėl mane apleidai?“
Ir su gailesčiu meldė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką jie daro“.

Kai Jis tarė tuos žodžius, man atrodė,
kad regiu prieš Jį suklupusią visą žmoniją,

meldžiančią Dievo atleidimo už šito vieno Žmogaus nukryžiavimą.

Tada Jis vėl prabilo didžiu balsu:
„Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“.

Ir pakėlęs galvą, tarė:
Užbaigta.  Bet užbaigta tik ant šito kalno paaukota auka“.

Ir užsimerkė.

Tada žaibai praskrodė aptemusį dangų, o žemę suvirpino baisūs griausmai.
__ __ __ __ __ __ __

Dabar suprantu. kad tie, kurie nužudė Jį vietoj manęs, pasmerkė mane, kuris niekados nesibaigs.

Jo nukryžiavimas tęsėsi kelias valandas.
Bet aš būsiu kryžiuojamas iki savo gyvenimo pabaigos.

Iš anglų kalbos vertė Nijolė Kersnauskaitė

 ►▼◄

„Skambėki, Žodi! – Apmąstymai iš Vilniaus“ interneto religinės minties leidinėlį redaguoja: kun. Gediminas Kijauskas, SJ – Vilnius, Lietuva (gkkijauskas@gmail.com); antrą leidinėlio dalį – Nijolė Kersnauskaitė, Cleveland, Ohio JAV (nijolekersnauskas@att.net)
Tinklapio administratorė: Amanda Muliolienė, Cleveland, Ohio JAV(
amanda@skambekizodi.org)
Skaitykite mūsų tinklapį:
www.skambekizodi.org              

„Skambėki, žodi! - Apmastymai iš Vilniaus" 2010 kovo 26 d.______________________

„Skambėki, žodi!“, "Sutelk mus, Viešpatie!" ir "Kristaus Žiburėliai" - Interneto religinės minties leidinėliai.
 Redaguoja: kun. Gediminas Kijauskas, S.J. – Vilnius, Lietuva  ir  Nijolė Kersnauskaitė, Cleveland, Ohio JAV.  Tinklapio administratorė: Amanda Muliolienė